Įvykusios parodos
Andriaus Kviliūno (g. 1972) „Gyvieji paveikslai“
2014 11 20 – 2015 01 03
Videomenininko vaizdų pasaulyje veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti kitus ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus. Kaip tikras baroko dailininkas, dėl kūrinių įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Kitas dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora. Šiais įvaizdžiais menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, siekiant pateisinti paklydimus. Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai“ nepalieka mūsų abejingų, nes juose, kaip teigia dailės kritikai, „gerai įsižiūrėję, būtinai atpažįstame save“.
2014 11 20 – 2015 01 03
Videomenininko vaizdų pasaulyje veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti kitus ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus. Kaip tikras baroko dailininkas, dėl kūrinių įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Kitas dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora. Šiais įvaizdžiais menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, siekiant pateisinti paklydimus. Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai“ nepalieka mūsų abejingų, nes juose, kaip teigia dailės kritikai, „gerai įsižiūrėję, būtinai atpažįstame save“.
„Didžiulis mūras, vos per du uolekčius žemėn įgilintas, šitiek metų...
2013 12 17–2014 03 29
Paroda-hipotezė, skirta pirmajam Trakų parapinės bažnyčios šimtmečiui. Ekspozicijoje pristatomos skaitmeninės pirmojo, apie 1419 m. pastatyto, ir antrojo, po 1497 m. perstatyto, bažnyčios pastatų rekonstrukcijos. Skaitmeninius projektus praplečia mūro fragmentai, archeologiniai radiniai iš 2008–2010 m. kasinėjimų bažnyčios presbiterijoje ir šventoriuje, taip pat su bažnyčios kaita siejami dailės kūriniai.
2013 12 17–2014 03 29
Paroda-hipotezė, skirta pirmajam Trakų parapinės bažnyčios šimtmečiui. Ekspozicijoje pristatomos skaitmeninės pirmojo, apie 1419 m. pastatyto, ir antrojo, po 1497 m. perstatyto, bažnyčios pastatų rekonstrukcijos. Skaitmeninius projektus praplečia mūro fragmentai, archeologiniai radiniai iš 2008–2010 m. kasinėjimų bažnyčios presbiterijoje ir šventoriuje, taip pat su bažnyčios kaita siejami dailės kūriniai.
Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė
2013 12 10–2014 09 07
Parodoje rodomi vertingiausi Vilniaus vyskupijos bažnyčių liturginiai drabužiai, pasakojama šilkinių audinių istorija, pristatoma ornamentų kaita. Pirma parodos dalis, apimanti XV–XVII a., pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Antra parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII a. gausiai pripildė ir Lietuvos bažnyčias. Trečia parodos dalis (ekspozicija bažnyčioje) pasakoja apie išskirtinį XVIII a. vietinės tekstilės dirbinį – kontušines juostas – LDK austų šilkinių audinių palikimą.
2013 12 10–2014 09 07
Parodoje rodomi vertingiausi Vilniaus vyskupijos bažnyčių liturginiai drabužiai, pasakojama šilkinių audinių istorija, pristatoma ornamentų kaita. Pirma parodos dalis, apimanti XV–XVII a., pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – patį svarbiausią ir vienintelį Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Antra parodos dalis skirta žaismingajam rokokui ir prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII a. gausiai pripildė ir Lietuvos bažnyčias. Trečia parodos dalis (ekspozicija bažnyčioje) pasakoja apie išskirtinį XVIII a. vietinės tekstilės dirbinį – kontušines juostas – LDK austų šilkinių audinių palikimą.
Antepedijai
2013 06 11–2013 09 30
Parodoje eksponuojami šeši metalo kalstiniais dekoruoti antepedijai iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, iki XX a. 9-ojo dešimtmečio dar puošę bažnyčios altorius, vėliau nebenaudoti. Šiuos antepedijus apie 1784 m. sukūrė Vilniaus auksakalys Tadas Skendzierskis. Antepedijų nebenaudojant, sunyko jų fono audiniai, buvo prarasti kai kurie dekoro elementai. 2012 m. antepedijai restauruoti, audiniai pakeisti, iš nuotraukų atkurtos neišlikusios detalės. Ekspoziciją papildo XIX a. pab. – XX a. pr. antepedijai iš Vilniaus Šv. Mikalojaus ir Naujojo Daugėliškio bažnyčių.
2013 06 11–2013 09 30
Parodoje eksponuojami šeši metalo kalstiniais dekoruoti antepedijai iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, iki XX a. 9-ojo dešimtmečio dar puošę bažnyčios altorius, vėliau nebenaudoti. Šiuos antepedijus apie 1784 m. sukūrė Vilniaus auksakalys Tadas Skendzierskis. Antepedijų nebenaudojant, sunyko jų fono audiniai, buvo prarasti kai kurie dekoro elementai. 2012 m. antepedijai restauruoti, audiniai pakeisti, iš nuotraukų atkurtos neišlikusios detalės. Ekspoziciją papildo XIX a. pab. – XX a. pr. antepedijai iš Vilniaus Šv. Mikalojaus ir Naujojo Daugėliškio bažnyčių.
Relikvijos ir relikvijoriai
2013 02 10–2013 09 30
Parodoje „Relikvijos ir relikvijoriai“ atskleidžiamas trapaus religinės kultūros paveldo grožis, pristatoma nevienareikšmiškai vertinama šventųjų gerbimo praktika, išsklaidomas negatyvus arba abejingas šiandienos požiūris į šimtmečiais plėtotą tradiciją, lėmusią relikvijoms laikyti skirtų relikvijorių formų įvairovę. Lietuvos bažnyčiose išsaugota nemažai barokinių relikvijorių. Šie indai kalstyti iš sidabro arba žalvario, dekoruoti brangiaisiais akmenimis, emaliu, krištolu ir spalvotu stiklu. Gausesni relikvijų rinkiniai būdavo įmontuojami į specialias įstiklintas nišas koplyčių sienose ir altorių retabuluose.
2013 02 10–2013 09 30
Parodoje „Relikvijos ir relikvijoriai“ atskleidžiamas trapaus religinės kultūros paveldo grožis, pristatoma nevienareikšmiškai vertinama šventųjų gerbimo praktika, išsklaidomas negatyvus arba abejingas šiandienos požiūris į šimtmečiais plėtotą tradiciją, lėmusią relikvijoms laikyti skirtų relikvijorių formų įvairovę. Lietuvos bažnyčiose išsaugota nemažai barokinių relikvijorių. Šie indai kalstyti iš sidabro arba žalvario, dekoruoti brangiaisiais akmenimis, emaliu, krištolu ir spalvotu stiklu. Gausesni relikvijų rinkiniai būdavo įmontuojami į specialias įstiklintas nišas koplyčių sienose ir altorių retabuluose.
.png){kind=small}
