2003 m. Marta Vosyliūtė, pakviesta į AICA menotyrininkų konferenciją Vilniuje, perskaitė didelio atgarsio sulaukusį pranešimą apie dėvėtų drabužių parduotuves. Temą menininkė nagrinėjo įvairiomis įmanomomis klasifikacijomis, skirtingais aspektais, ieškojo žodžių junginio „skudurynas šventoriuje“ įtampų ir prasmių, rašė apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, apie jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, apie perkurtas dainas, įkvėpimo šaltinius dizaineriams. 2009 m. vėl suaktyvėjo dėvėtų drabužių, komisinių parduotuvių, buitinės technikos taisymo punktų veikla, tapo madinga būti ekologiškai brandžiam ir perdirbinėti praeities išnaras. Tai lėmė ekonominė situacija ir ekologijos pamokos. Nors, menininkės teigimu, visų mūsų giminės iš kaimo visada ir viską rūšiavo dar iki tol, kai tai tapo madinga. Dar po penkmečio jau kas penkta miesto komercinė įstaiga propagavo ekologiškas prekes.

Mąstydama apie tai, kad gyvename ir skęstame informacijoje, kuri yra ir kultūrinis paveldas, ir triukšmas, ir klasikų bei nežymių rėksnių perteklinė išraiška, 2009 m. Vosyliūtė pradėjo tapybos darbų seriją, kurioje iš naujo permąstė paveldo sąvoką: tai ramybės nutvieksta Algimanto Kuro tapyba, kurioje gamta labai taikiai „suvalgo“ neagresyvias šiukšles. XXI a. šiukšlės jau gerokai agresyvesnės, gamta jų taip lengvai neapžios.