Leono Striogos paroda „Šviesos lauke“

„Esu laimingas žmogus“, – sako Leonas Strioga. Tai nereiškia, kad jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir džiaugsmą. Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija jis dalijasi su kitais. Strioga nuėjo ilgą kelią, ieškodamas savito būdo prabilti akmens ir medžio formomis. Talento jėga ir kubizmo eksperimentai jam padėjo išsiveržti iš mokyklos primygtinai diegtų socrealizmo taisyklių. Šiandieninių Striogos kūrinių neįmanoma supainioti su jokio kito menininko darbais. It koks lietuviškas Alberto Giacometti tirpstančiose formose jisai teigia nuo amžių amžinųjų nekintančias pasaulio ir žmogaus savybes. Nebijo pasirodyti sentimentalus ir jausmingas, leidžia ir mums tokiems pabūti. Esame jam už tai dėkingi.

Net tada, kai jaudinasi dėl skruzdės skriaudos, Strioga, kaip pats ne kartą yra prisipažinęs, „išgyvena dėl savo genties“. Tai gyvai ir giliai jaučiame mes, supranta ir kiti. Todėl Striogos kūriniai vertinami ne vien mūsų šalyje, bet ir už jos ribų.

Šiais metais skulptorius švenčia savo 85-metį. Jo kūrybos jubiliejinės parodos jau įvyko Ukmergėje ir Kaune (puikiai instaliuota retrospektyva buvo surengta Paveikslų galerijoje). Ar vaizduotų gyvūną, žmogų, ar angelą, – Strioga visada padeda mums „dangų arčiau žemės regėti“. Tad Bažnytinio paveldo muziejaus erdvė jo kūrybai ypač tinkama. Parodoje rodomi darbai – medinės skulptūros, skurtos per daugiau nei pusę šimto metų. Striogos paroda pratęsia muziejaus pradėtą šiuolaikinio sakralinio meno pristatymų ciklą.

Giedrė Jankevičiūtė

Prodos kuratorės ir dailininkės:
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė,
Rita Pauliukevičiūtė