Naujienos

Rūdiškių bažnyčios istorinio interjero atstatymas: atrastų altorinių paveikslų menotyriniai tyrimai, restauravimas ir eksponavimas 2016 12 30

2016 m. buvo ištirti ir restauruoti sunykę meno kūriniai, kuriuos Bažnytinio paveldo muziejui perdavė mirusio buvusio Rūdiškių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono giminaičiai. Į ritinį susukti paveikslai „Švč. Jėzaus Širdis“ ir „Šv. Sofija“, sukurti XX a. trečiajame dešimtmetyje Rūdiškių bažnyčios šoniniams altoriams, buvo stipriai apgadinti: įplyšę, ištrupėję nuo lankstymų, purvini. Paveikslų tyrimų ir restauravimo darbus atliko aukščiausios kvalifikacinės kategorijos tapybos restauratorė Rūta Kasiulytė.
 
Projekto rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Švč. Jėzaus Širdis

XX a. I p. Švč. Jėzaus Širdis tapo populiariausiu siužetu Lietuvos bažnytinėje dailėje. Pamaldumą įkvėpė šv. Margaritos Marijos Alacoque vizijos: 1674 m. vienuolei buvo apreikšta liepsnojanti sužeista Kristaus širdis su kryžiumi viršuje, apjuosta erškėčių vainiku, simbolizuojančiu žmonių nuodėmių sukeltas kančias. Pagal šventosios nupieštą atvaizdą sukurti Jėzaus paveikslai ir pamaldumas Švč. Širdžiai ypač išplito po Margaritos Marijos Alacoque beatifikacijos XIX a. ir kanonizacijos 1920 metais.
Šv. Sofija

Šventoji Sofija – vargstančiųjų ir liūdinčiųjų užtarėja. Legenda byloja, kad II a. gyvenusi moteris po turtingo vyro mirties paliko Milano miestą ir su trimis dukterimis iškeliavo į Romą, trokšdama tapti kankine. Imperatoriaus Adriano nuteistos, Sofijos dukterys buvo nužudytos. Besimelsdama prie jų kapo, motina žuvo po trijų dienų. Sofijos dukterų vardai nurodo tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę; jas simbolizuoja ir paveiksle naudojamos drabužių spalvos. Šv. Sofija yra siejama su ankstyvosios krikščionybės Šv. Sofijos soboru Konstantinopolyje, nors iš tiesų jis skirtas Dievo „Šventajai Išminčiai“.




Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai