Šv. Sofija

Lietuva, XX a. I pusė; drobė, aliejus
Rūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
 
Šventoji Sofija – vargstančiųjų ir liūdinčiųjų užtarėja. Legenda byloja, kad II a. gyvenusi moteris po turtingo vyro mirties paliko Milano miestą ir su trimis dukterimis iškeliavo į Romą, trokšdama tapti kankine. Imperatoriaus Adriano nuteistos, Sofijos dukterys buvo nužudytos. Besimelsdama prie jų kapo, motina žuvo po trijų dienų. Sofijos dukterų vardai nurodo tris dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę; jas simbolizuoja ir paveiksle naudojamos drabužių spalvos. Šv. Sofija yra siejama su ankstyvosios krikščionybės Šv. Sofijos soboru Konstantinopolyje, nors iš tiesų jis skirtas Dievo „Šventajai Išminčiai“.
 
Būklė prieš restauravimą
Paveikslas gautas suvyniotas į ruloną, be porėmio ir rėmų. Paveikslo aukštis (per centrinę liniją) – 225 cm, plotis – 136 cm. Visame paviršiaus plote matomos daugkartinio sulankstymo ir vyniojimo į ruloną žymės, deformacijos. Tapybinis sluoksnis taip pat suskaldytas gausių horizontalių krakeliūrų, suskeldėjimų, vietomis pakilusių stogeliu. Viršutinėje paveikslo dalyje didžiausias dažų ir grunto sluoksnių netekimas užėmė maždaug 60 cm2 plotą. Smulkesnių ištrupėjimų buvo visame paveikslo plote. Centrinių figūrų veidus išilgai dalino ištrupėjimas, atsiradęs nuo lankstymo, jis tęsėsi beveik per visą paveikslo ilgį. Po  mikroskopinės analizės paaiškėjo, kad gruntas yra vieno sluoksnio, aliejinis, jame rasta kreidos ir žemės pigmentų. Dažų sluoksnis vidutinio storumo, labai lygus. Po mikroskopinės ir mikrocheminės pigmentų analizės paaiškėjo tapybinio sluoksnio pigmentai: baltas – švino baltasis (Šv. Sofijos galvos apdangalo, drabužių), raudoni – geležies jonų (drabužių), mėlyni – Berlyno mėlynasis (drabužių), žalias – geležies jonų pigmentų mišinys (drabužių). Tapybinio sluoksnio rišamoji medžiaga – aliejus. Apatinėje paveikslo dalyje pastebėtos dažų džiūvimo krakeliūros. Paveikslas lakuotas, paviršius nešvarus.
 
Restauravimas
Paveikslo tapybos sluoksnis sutvirtintas keletą kartą purškiant silpnos koncentracijos  baltyminius klijus.  Atliktos elastinimo procedūros. Paveikslas ištemptas ant marmurinio stalo. Tapybos sluoksnis sutvirtintas baltyminiais klijais užklijuojant papirosinį popierių. Keletą kartų kartotas tapybos sluoksnio tvirtinimas, lyginimas, paslėgimas, ištempimas, kol paveikslo deformacijos galutinai išsitiesino. Visame paveikslo plote elektrine mentele palaipsniui išlygintos pakilusios krakeliūrų vietos, suvilgant distiliuoto vandens ir terpentino mišiniu. Kita paveikslo pusė dezinfekuota, apvalyta nuo nešvarumų šepetėliu. Skylutės užklijuotos linų siūlų plaušu ir klijais. Nugarinė paveikslo pusė keletą kartų padengta celiuliozės klijais. Paruošta nauja drobė paveikslo dubliavimui, ji taip pat dezinfekuota ir padengta klijais. Paveikslas dubliuotas ir užtemptas ant naujai pagaminto tinkamos konstrukcijos porėmio. Tapybos sluoksnio netekimai gruntuoti restauraciniu klijiniu kreidiniu gruntu. Nuo paveikslo paviršiaus nuvalyti nešvarumų likučiai, retušuotos gruntuotos vietos. Paveikslas padengtas apsauginiu lako sluoksniu.




MUZIEJAUS VEIKLĄ FINANSUOJA

Vilniaus Akivyskupija
 
 

 

Informaciniai rėmėjai

                   bernardinai.lt
         

Rėmėjai

       Domus Maria