Vykstančios parodos

Mons. Marco Domenico Viola. Parodos atidarymo kalba

Florencijos Šv. Lauryno bazilikos klebonas ir archyvo vadovas

2018 m. gegužės 17 d., Vilnius

Iš italų kalbos vertė Ieva Kirilauskaitė

Du šventieji ir legenda

2014 m. Florencijos Pitti rūmuose, Medičių rezidencijoje, rengiant parodą „Šventos grožybės“, iš Vilniaus katedros lobyno buvo pasiskolintas vertingas šv. Marijos Magdalenos de Pazzi relikvijorius. Taigi man buvo svarbu atsilyginti, perduodant jums šv. Kazimiero relikvijorių, ir būti čia šia labai ypatinga Lietuvai proga kartu su ponia Monica Bietti, atsakinga už Medičių koplyčias, ir keletu draugų iš Šv. Lauryno bazilikos. Aš esu šios bazilikos prioras ir klebonas.

Mus jungianti linija driekiasi kaip tik tarp šių dviejų šventųjų ir legendos, susiejančios Pacų ir Florencijos Pazzi gimines.

Iš pradžių turiu pasakyti, kad Florencijoje nėra ir, manau, niekada nebuvo išskirtinai garbinamas šv. Kazimieras. Tikriausiai ir Vilniuje nėra šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi kulto. Šie du šventieji neabejotinai yra svarbūs Bažnyčios istorijai ir tikinčiųjų maldoms. Prisimenu, kad šv. Jonas Paulius II, 1986 m. spalio 19 d. lankydamasis Florencijoje, atvyko į Šv. Lauryno baziliką kaip tik tam, kad pagerbtų šv. Kazimierą. Vis dėlto šių dviejų šventųjų kultas išlieka aprašytas tik tam tikruose kontekstuose.

O dabar aptarkime, kodėl šventųjų Kazimiero ir Marijos Magdalenos de Pazzi relikvijos yra saugomos tokiuose tolimuose miestuose nuo jų istorinės aplinkos.

Kaip žinome, nuo viduramžių šventųjų relikvijos buvo naudojamos kaip politinių sąjungų ir žmonių susitaikymo įrankiai, taip kone sukuriant ypatingą miestų ir valstybių tarpusavio supratimą. O antroje XVII amžiaus pusėje atsirado graži legenda, susijusi su viena įtakingiausių Lietuvos didikų giminių – Pacais, išnykusia XIX amžiaus viduryje.

Šie didikai veikė ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiką, bet ir tarptautinius šalies santykius, taip paskatindami daugybę kultūrinių ir ekonominių sąjungų.

Kaip tik XVII a. antroje pusėje ši įtakinga dinastija turėjo ryšių ir su Toskanoje valdžiusia kunigaikščių Medičių gimine, ypač su Kozmu III (Florencija, 1642–1723 m.).

Būtent šis ryšys, palaikomas dažnai susirašinėjant ir keičiantis dovanomis per abiejų šalių pasiuntinius, buvo pagrindas atsirasti legendai, bylojančiai, kad Pacai yra kilę iš Florencijos, iš kilmingos Pazzi giminės, prieš 1000-uosius metus persikėlusios į Lietuvą, kur paplito ne viena šios pavardės variacija.

Bulę, kurioje yra patvirtinta, kad relikvijos yra šv. Kazimiero, ir kuri šiandien yra čia, parodoje, 1677 m. spalio 27 d. surašė notaras iš Vilniaus. Ant epigrafo aiškiai matyti, kad relikvijų tikrumą patvirtinęs vyskupas yra vardu Nicola Stefano Pazz. Taigi neatsitiktinai jo pavardė yra užrašyta kaip Pazz, o ne Pacas, taip sukuriant sąskambį su florentietiškos pavardės šaknimi.

Bet dabar pasigilinkime, kodėl šių šventųjų relikvijos iš Florencijos pateko į Vilnių ir atvirkščiai. Visų pirma, turime prisiminti, kad Kozmas III kone buvo pametęs galvą rinkdamas šventųjų iš Toskanos ir ypač šventųjų karalių relikvijas, tarsi norėdamas atkurti jau seniai jo amžiuje išblėsusios galios sakralizaciją.

1676 m. Kozmas III užmezgė ryšius su Vilniaus vyskupu, prašydamas jo šv. Kazimiero relikvijos. Iš pradžių, prieštaraujant kapitulai, Kozmui III buvo aiškiai atsakyta neigiamai, ir situacija pasikeitė tik įsikišus karaliui Jonui III Sobieskiui, nors prašyta relikvija į didžiojo kunigaikščio rankas pateko tik 1679 metais. Kozmas III įpareigojo savo sekretorių Apollonio Bassetti (Florencija, 1631–1699), Šv. Lauryno bazilikos kanauninką, stebėti dvaro sidabrakalio Massimiliani Soldani Benzi darbus.

Relikvijorius buvo daromas itin kruopščiai, ir tik 1668 m. vasario mėn. į rankų darbo kūrinį, vieną įmantriausių baroko stiliaus pavyzdžių, galėjo būti įdėta šv. Kazimiero relikvija, išėmus ją iš gintaro, dramblio kaulo ir sidabro skrynios, iki tol saugotos Pitti rūmuose ir neabejotinai tais metais padarytos Gdanske Medičių giminei.

Soldani Benzi darbas yra margų lelijų ir žemiau pavaizduoto šermuonėlio kompozicija, simbolizuojanti skaistumo dorybę. Tarp angelų, per vidurį, yra dvi lentelės, vienoje jų užrašytas šventojo vardas, kitoje – sentencija „malo mori quam foedari“ (liet. „geriau mirti negu susitepti“). Paties didžiojo kunigaikščio užsakytas ir jo rūmuose padarytas relikvijorius buvo pastatytas Relikvijų koplyčioje, o vėliau turėjo būti perkeltas į kitas bazilikoje esančias relikvijų laikymo vietas. Iš Pitti rūmų į baziliką relikvijorius buvo perkeltas 1785 m. balandžio mėn., kai Pietras Leopoldas II padovanojo bazilikai daugelį Medičių relikvijorių, mainais gaudamas senesnius Medičių popiežių Florencijai siųstus relikvijorius.

Taigi iš pradžių šventojo kultas liko tik rūmų aplinkoje, valdančiojoje dinastijoje. Tačiau jau 1670 m. Kozmas III pasamdė Carlo Dolci (Florencija, 1616–1686 m.) nutapyti šv. Kazimiero paveikslą savo miegamajam, dabar paveikslas saugomas Palatina galerijoje. Antroji paveikslo versija, taip pat sukurta Carlo Dolci, vėliau buvo nusiųsta Vilniaus vyskupui Pazz, dabar paveikslas yra Puškino vaizduojamojo meno muziejuje Maskvoje.

Tačiau istorija dar nesibaigia, tad trumpai apžvelkime antrąją jos dalį, susijusią su šv. Marija Magdalena de Pazzi.  

1682 m. Kozmas III sumanė padovanoti vyskupui Nicola Stefano Pacui (Pazz) brangų indą iš aukso, smaragdų ir deimantų su karmeličių vienuolės, mistikės iš Florencijos, dantimi.

Šioje vietoje prasideda nedidelis detektyvas: Florencijos Šv. Jono bažnyčioje (Chiesa di San Giovannino), tuo metu priklausančioje Jėzuitų draugijai, buvo saugomas šventosios dantis, nes jėzuitai išpažino atnaujinto Florencijos karmelitų ordino tikėjimą.

Jėzuitas Giuseppe Richa 1777 m. išleido didžiulės apimties keliatomį veikalą apie Florencijos bažnyčių istoriją ir jose garbinamas relikvijas. Aprašydamas Šv. Jono bažnyčią, autorius nurodo, kad šventosios danties relikvija yra dingusi. Dingusi, o gal, Kozmui III pageidaujant, padovanota vyskupui Pacui?

Tai, kad šv. Marijos Magdalenos de Pazzi, Florencijoje laikomos šventąja dvaro globėja, relikvija buvo išsiųsta į Vilnių, gali būti pagrįsta tik numanoma giminyste su LDK didikais. Taip Kozmas III užmezgė tolesnius giminystės ryšius tarp Medičių giminės ir Lietuvos didikų.

Praėjus keliems amžiams, mes džiaugiamės ir didžiuojamės tokia istorija.




Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai