Vykstančios parodos

Dr. Monica Bietti. Parodos atidarymo kalba

Florencijos Šv. Lauryno bazilikos ir Medičių koplyčių muziejaus vadovė
 
2018 m. gegužės 17 d., Vilnius
 
Iš italų kalbos vertė Dainius Būrė
 
Medičių koplyčių muziejuje eksponuojamų vertingų relikvijorių rinkinys –  tai laiko ir žmonių išsaugoto palikimo dalelė, bylojanti šimtmečius trukusią istoriją, kurioje neatsiejamai pynėsi tikėjimas, menas ir politinių strategijų subtilybės. Visai neatsitiktinai tie procesai siejosi su Šv. Lauryno bazilika, Medičių valia įgavusia dabartinį pavidalą. Miestelėnai  visada ją laikė Medičių giminės bažnyčia, nors tai buvo ne tik prašmatni florentietiškojo meno „skrynia“, bet ir gilaus religingumo, liaudiško pamaldumo raiškos vieta.
 
Kaip visuma šis lobynas neabejotinai laikytinas vienu svarbiausių religinio paveldo rinkinių Florencijoje, ir pirmiausia garsėja įvairiais išskirtinės vertės kūriniais, atkeliavusiais kaip Medičių  dovanos. Deja, rinkinys pradėtas tyrinėti tik XX amžiuje, kai nemažai dirbinių jau buvo prarasta, perdaryta, iškeista ar perkelta kitur. Buvo stengiamasi išvengti likusios dalies sumuziejinimo, siekiant neišplėšti kūrinių iš konteksto ir išsaugoti pirmykštes jų sąsajas su didingo Brunelleschi‘o statinio erdvėmis.
 
Šv. Lauryno bazilikos lobyną, nuo 1945 metų saugomą Medičių koplyčių muziejuje, sudaro apie šimtas neįkainojamos vertės eksponatų, kurių didesnė dalis priklauso Medičių kolekcijoms. Jų užsakovai buvo Lorencas Puikusis arba popiežiai Medičiai – Leonas X ir Klemensas VII. Mikelandželui sumanius, šie relikvijoriai (relikvijos juose laikytos ne visada) buvo išdėstyti Šv. Lauryno bazilikos vidinio fasado sienoje. „Relikvijų kultas“ ilgainiui plito, tad ir vėlesniais laikais didžiųjų kunigaikščių ir kunigaikštienių pageidavimu itin aukštos kokybės dirbinių sukurdavo Florencijos dvaro užsakymus vykdžiusios nagingų auksakalių dirbtuvės – pavyzdžiui, bolonietis Kozimas Merlinis Senasis (Cosimo Merlini il Vecchio). Pastarasis  savo dirbinius kūrė globojamas Kristinos Lotaringietės ir didžiojo kunigaikščio Kozimo II žmonos Marijos Magdalenos Austrijietės. Pastaroji, būdama labai pamaldi, itin dosniai rėmė pagrindines Marijos garbinimui skirtas miesto ir didžiosios kunigaikštystės bažnyčias, ypač koplyčią Pitti rūmuose, kuriuose Medičiai rezidavo ir priiminėdavo užsienio svečius.
 
Gausinant šiuos rinkinius svariai prisidėjo ir Vitoria dela Roverė (Vittoria della Rovere), ne sykį praturtinusi kolekciją relikvijomis iš Romos katakombų. Šios į  Florenciją patekdavo „bendrininkaujant“ aukštiems bažnyčios dignitoriams, kurie pasirūpindavo jų išvežimu iš Popiežiaus valstybės. Įsigytų relikvijų saugojimui buvo kuriami ir nauji aukštos meninės vertės relikvijoriai, dabar eksponuojami Florencijoje.  
Medičių giminės maldingumo istorijoje pats svarbiausias vaidmuo neabejotinai tenka Didžiajam Toskanos kunigaikščiui Kozimui III: iš to meto kronikų yra žinoma apie gausybę Kozimo III dovanų  ir fundacijų šventovėms, apie jo įkarštį ieškant šventųjų relikvijų ir jas kolekcionuojant. Savo valdymo metais  Kozimas III užsakė daugybę relikvijorių. Vieni jų turėjo papuošti jo kambarį Pitti rūmuose, kiti buvo rafinuotų medalionų pavidalo - skirti nešioti su savimi, tikint gydomosiomis galiomis, kurias nes to meto religinis tikėjimas priskirdavo šventosioms relikvijoms.  
 
Kozimo III nuopelnas yra ir dvaro meninės aplinkos atnaujinimas. Būtent šis didysis kunigaikštis 1673 metais Romoje, Madama rūmuose, įsteigė Florencijos akademiją, suteikdamas Florencijos menininkams galimybę pažinti barokinio skonio naujoves. Ši akademija išugdė visą eilę garsių kūrėjų,  XVII a. pab.- XVIII a. pr. Florencijos meno pasaulyje suvaidinusių pirmaeilį vaidmenį. Patys žymiausi iš jų – Džiovanis Batista Fodžinis (Giovani Battista Foggini) ir Masimiljanas Soldanis Bencis (Massimiliano Soldani Benzi), visose florentietiškojo meno rūšyse pritaikę Romoje kilusias meno naujoves.
 
Medičių koplyčių kriptoje ir dviejose Valdovų koplyčios apsidėse eksponuojamos Šv. Lauryno bazilikos lobyno vertybės liudija būtent tokį meninį atsinaujinimą, vykusį didžiojo kunigaikščio dirbtuvėse – prie to prisidėjo neišpasakytai nagingi auksakaliai, sidabrakaliai ir pusbrangių akmenų raižytojai.
 
Lorenco relikvijoriai ir popiežių Leono X ir Klemenso VII Medičių užsakymai
 
Čia aptariamo lobyno svarba ėmė augti nuo XVI amžiaus. 1515 metų lapkritį – 1516 metų vasarį savo antrojo apsilankymo Florencijoje metu popiežius Leonas X – Lorenco Puikiojo sūnus, kurio pasaulietinis vardas buvo Džiovanis de Medičis (Giovanni de’ Medici) – šiai Florencijos bažnyčiai perleido kelias Graikijoje ir Konstantinopolyje įsigytas relikvijas. Relikvijos buvo įdėtos į keturis brangius kalnų krištolo, ametisto ir jaspio indus, anksčiau veikiausiai priklausiusius Lorenco Puikiojo lobynui. Šis po Medičių išvarymo iš Florencijos išsibarstė, bet vėliau jo dalis  pateko į Džiovanio, tada dar kardinolo, rankas. Pirmąją grupę 1532 m. papildė antroji dovana – net keturiasdešimt penki relikvijoriai, į kuriuos buvo sudėtos kitos Leono X  turėtos relikvijos. Šį kartą donaciją bazilikai skyrė jau popiežius Klemensas VII, kurio pasaulietinis vardas buvo Džiulijus de Medičis (Giulio de’ Medici). Beje, tas pats popiežius dar 1525 m. buvo pavedęs Mikelandželui Buonaročiui suprojektuoti ciboriją, tinkamą saugoti šias šventąsias relikvijas.
 
Projektui plėtojantis, ciboriją galiausiai pakeitė tribūnos pavidalo struktūra, įkomponuota bazilikos vidinio fasado sienoje. 1532 metų gruodžio 3 dieną šventosios relikvijos atkeliavo į Florenciją ir po iškilmingos procesijos pasiekė joms paruoštą vietą sudėtos į daugybę indų iš pusbrangių akmenų. Kad šie relikvijoriams pritaikyti indai tikrai priklausė Lorenco Puikiojo lobynui, dabar jau nėra abejonių.
 
Didžiųjų kunigaikščių ir kunigaikštienių dovanos nuo XVI iki XVIII amžiaus
 
Daugelis iš penkiasdešimties relikvijorių, žinomų Francesco Bocchi rašymo metais (dalis jų nepaprastai detaliai aprašyti viename jo žinyne), pasiekė baziliką 1532 metais, kitais ne mažiau vertingais relikvijoriais kolekcija buvo papildyta vėlesniais dešimtmečiais, daugiausia Medičių giminės iniciatyva. Pavyzdžiui, 1553 metais didysis kunigaikštis Kozimas I padovanojo bazilikai kalnų krištolo indą su auksiniu glazūruotu aptaisu, nukaltu dvaro auksakalio Bernardo Baldinio, skirtą šv. Roko relikvijai saugoti (dabar eksponuojamas Medičių koplyčių muziejuje). Vėliau, antrame XVII amžiaus dešimtmetyje, kai buvo atnaujinamas didysis altorius ir atrastos senovinės popiežiaus Morkaus, nuodėmklausio Amãto ir kankinės Konkordijos relikvijos, didieji kunigaikščiai užsakė naują sidabrinę skrynią, padarytą žymaus Bolonijos auksakalio Kozimo Merlinio Senojo (Cosimo Merlini il Vecchio) pagal architekto Giulio Parigi piešinį.
 
Vėliau didysis kunigaikštis Kozmas III skyrė kitų reikšmingų dovanų. Nuoširdaus tikėjimo ir pamaldumo skatinamas, su Šv. Lauryno bazilika jis palaikė glaudų ryšį – tai dovanodavo įvairių relikvijų bazilikai, tai pats jų įsigydavo iš jos savo rūmų koplyčiai, šiuos mainus nuolat tęsdamas. Pavyzdžiui, 1681 metais popiežius Inocentas XI leido Kozimui III išimties tvarka nepaisyti Klemenso VII bulės ir perkelti keletą šventųjų Kozmo ir Stepono relikvijų. Šia proga visas bazilikos relikvijorių rinkinys buvo peržiūrėtas ir identifikuotas,  o tai savo ruožtu paskatino imtis įvairių restauravimo ir ištaisymo darbų, kurie – žinoma, valdančiosios dinastijos sąskaita –  buvo atlikti didžiojo kunigaikščio dirbtuvėse. Panašiai buvo ir 1686 metais, kai dar sykį peržiūrint didžiajame altoriuje saugotas relikvijas, buvo atrasta keletas Šv. Lauryno kaulų fragmentų ir du dantys. Kapitulai nusprendus padovanoti vieną dantį didžiajam kunigaikščiui, Kozimas III padovanojo bazilikai nuostabų relikvijorių iš aukso ir kalnų krištolo, skirtą antram dančiui ir kaulų fragmentams - šiandien jis turėtų būti tarp kitų Medičių koplyčių muziejuje saugomų eksponatų.
 
Petro Leopoldo laikai – kūrinių perkėlimas
 
XVIII amžiuje, nutrūkus Medičių giminės linijai ir didžiąją kunigaikštystę perleidus Lotaringijos kunigaikščiams, Šv. Lauryno bazilikai skiriamas dėmesys įgavo kiek kitokį pobūdį. Naujieji valdovai įprastinio globėjų vaidmens neatsisakė, tad skirtumus lėmė ne tiek dinastijų pasikeitimas, kiek kitoniškas, Apšvietos nulemtas kultūrinis klimatas, paveikęs visą Toskaną ir net jos dvasininkiją – ypač ryški ši įtaka buvo per paskutinį XVIII amžiaus ketvirtį.
 
1783–1785 metais didelę dalį popiežiaus Klemenso VII dovanotų indų iš pusbrangių akmenų didysis kunigaikštis įsakė išvežti iš bazilikos į Karališkąją Uficių galeriją. Suprantama, prieš tai jų turinys buvo identifikuotas ir perkeltas į kitus dėklus. Pirmiausia išgabenti relikvijoriai iš įvairiaspalvių pusbrangių akmenų, o tie, kurie buvo iš kalnų krištolo, buvo palikti kaip tinkamesni relikvijoms „demonstruoti“.
 
Kompensuojant šiuos gausius praradimus, 1785 metų balandį į Šv. Lauryno baziliką buvo atgabenta daug relikvijų ir relikvijorių iš Relikvijų koplyčios Pitti rūmuose. Kartu su šia kompensacija ta pačia proga didysis kunigaikštis pažadėjo atnaujinti Medičių (nes visais atžvilgiais buvo jų įpėdinis) globotą koplyčią, skirtą šventiesiems Kozmui ir Damijonui, kad ji galėtų vertai priimti naujas dovanas ir saugoti senas, anksčiau bazilikoje laikytas donacijas. Naujai suformuotas rinkinys galiausiai buvo patalpintas trijose sieninėse spintose su riešutmedžio durimis, kurios buvo gausiai išpuoštos paauksuotais raižiniais, o iš vidinės pusės apmuštos raudonu šilku. Šios spintos išliko iki šiol ir yra aprašytos inventoriuje, kuris buvo sudarytas 1785 metų balandžio mėnesį, pasirašant perleidimą Šv. Lauryno bazilikos priorui.
 
Lobynas nuo prancūzų okupacijos laikų iki šių dienų
 
XVIII amžiaus pabaigoje vertingi Šv. Lauryno bazilikos dirbiniai po drastiškų Petro Leopoldo pakeitimų, atrodo, jau buvo radę savo galutinę vietą, bet iš tiesų jų laukė tolimesni pokyčiai.
 
Sukrėstas to, kas vyko prancūzų kariuomenei įsiveržus į Italiją, Ferdinandas III 1798 m. gruodžio 8 d. motu proprio (savo iniciatyva) įtraukė ir Šv. Lauryno baziliką į plačiu mastu vykdytą konfiskavimo programą – sidabro dirbiniai buvo paimami iš valstybės teritorijoje buvusių bažnyčių ir perkalami į monetas iždui papildyti. Įsaką Ferdinandas III teisino „skaudžia būtinybe mokėti dideles kontribucijas prancūzų tautai“, kad šalis nebūtų įtraukta į karą tiesiogiai. Tad nepaisant visų prioro ir kanauninko mėginimų atidėlioti dirbinių perdavimą, tų pačių metų gruodžio 15 dieną į Karališkąją monetų kalyklą buvo išgabenta daugiau nei devyni šimtai svarų sidabro.
 
1799 metais Prancūzijos kariuomenei įžengus į Florenciją, turto konfiskavimas įgavo dar didesnį pagreitį. Tapo galutinai aiškūs tikrieji laipsniškai vykdyto Italijos teritorijos užėmimo motyvai: siekis papildyti Prancūzijos iždą ir finansuoti pačią karo kampaniją Italijoje.
 
Kiek relikvijorių XIX amžiaus pradžioje iš tikrųjų buvo likę Šventųjų Kozmo ir Damijono koplyčioje, atskleidžia 1808 metais sudarytas naujas inventorius. Jame išvardyta šimtas penkiasdešimt dirbinių, ir aprašytas jų išdėstymas trijų spintų lentynose. Tarp pastarųjų minimi ir kiti, 1785 m. inventoriuje neįvardinti indai, priklausę bažnyčiai ir perkelti čia iš kitų bazilikos erdvių... Šitaip istoriniai faktai ir pavienių meno kūrinių likimas vis labiau pynėsi: dirbinius perkeliant į kitą vietą ar perstatant, kai kurios relikvijos tai laikinai prapuldavo, tai vėl atsirasdavo. Vis dažniau jos buvo  laikomos „keistomis ir juokingomis“ – taip jas tada apibūdino Džiuzepė Benčivenis Pelis (Giuseppe Bencivenni Pelli) tuo pačiu skirdamas mums, šių dienų žmonėms, užduotį atkurti daugialypę ir painią jų istoriją tarsi veidrodis atspindinčią laiko tėkmės nepastovumą.
 
Šv. Kazimiero relikvijorius yra vienas vertingiausių Kozimo III de Medičio užsakytų ir Medičių koplyčių muziejuje šiandien saugomų dirbinių.
 
Relikvijorius (83 x 59 cm, invent. 1945 m., nr. 52) yra sukurtas iš sidabro – vietomis paauksuoto, vietomis išlieto – taikant reljefinio kalstymo, graviravimo ir raižybos technikas. Formos požiūriu – tai žydinčių lelijų šakelių supama, iš vytelių  supinta pintinė, kurios šonus puošia dvi apvalios angelų skulptūrėlės, laikančios kartušą su šventojo vardu. Šis relikvijorius, didžiojo kunigaikščio Kozimo III užsakymu 1687–1688 m. sukurtas Masimiljano Soldanio Bencio (Massimiliano Soldani Benzi, 1656 Montevarkis – 1740 Galatrona) buvo skirtas saugoti relikvijai, kurios valdovas karštai troško ir  ilgai laukė, kol pagaliau ji buvo atgabenta iš  Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios katedros. Kūrinys pribloškia kompozicijos originalumu ir darbo kokybe, jo vertę liudija kruopščiai iškaltų ir išdailintų detalių gausa.
 
Šalia vertingos relikvijos, saugomos ne ką mažiau brangiame relikvijoriuje, eksponuojama ir autentiška bulė - relikvijos dovanojimo ir kilmės liudijimas.



Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai