Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Nijolė Vilutytė

Freskos-sgrafitai „Maldos altorius“, „Švč. Trejybė“ ir „Gailestingumo Marija“ Dievo Gailestingumo šventovėje, 2003–2004

Nijolė Vilutytė gimė 1947 m. Radviliškyje. Iš pradžių studijavo tapybą, 1972 m. baigė freskos-mozaikos specialybę LTSR valstybiniame dailės institute. 1975 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. 1999 m. apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Dailininkė daugiausiai dirba freskos-sgrafito bei vitražo technikomis. Jos kūrybai būdinga sąsaja su mitologija, kai kurie raiškos būdai primena lietuvių liaudies meno plastiką. Pirmuosius vitražus sakralioje erdvėje Vilutytė sukūrė dar 1987 m., kai popiežiui Jonui Pauliui II paskelbus palaimintuoju vyskupą Jurgį Matulaitį buvo gautas leidimas papuošti jo vardo koplyčią Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Nepriklausomybės laikotarpiu menininkė sukūrė 15 vitražų ansamblį „Liturginiai metai“ Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų koplyčioje Kaune (1994–1995), freską-sgrafitą „Kryžiaus kelias“ Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose (1992–1998), freskas-sgrafitus „Maldos altorius“, „Švč. Trejybė“, „Gailestingumo Marija“ Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje (2003–2004), dviejų dalių vitražą „Kryžiaus kelias“ Vilniaus Marijonų vienuolyno koplyčioje (2006–2007) ir dviejų dalių vitražą „Šviesoje“ Vilniaus Šv. Kryžiaus namų koplyčioje (2007–2008).

Pirmas labai rimtas mano darbas buvo 1992 m. Elektrėnų Marijos kankinių bažnyčioje. Tai buvo išbandymas man ir kaip menininkei, ir kaip tikinčiam žmogui. Be to, ir darbas postmoderno architektūrinėse erdvėse buvo naujiena – ne tik man, bet ir apskritai Lietuvoje. Kūrybiniuose sprendimuose, kaip ir religiniame gyvenime, ieškota naujų žingsnių. Tai buvo tiesiog smūginių susidūrimų laikas – menininkų tarpusavyje, menininkų ir bendruomenės ir pan. Tvyrojo tikrai didžiulė įtampa. [...] Man asmeniškai tikrai norėjosi ištirpti – kad neliktų nei vardo, nei pavardės. Bent jau kėliau ir keliu sau tokius uždavinius, nors visada išlieki pilnas abejonių – kiek eksponuojamas tavo paties ego, ir kiek pavyksta įsiterpti į harmoningą visumą taip, kad tai, ką tu darai, būtų svarbu liturgiškai, kad tai nebūtų tik puošybos elementas, kad ir kas tai būtų – vitražas, freska, žvakidė, altorius...
Ištrauka iš pokalbio su Irena Vaišvilaite, Sigita Maslauskaite, Elvyra Kučinskaite ir Arūnu Pranciškumi Peškaičiu OFM  (2005)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai