Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Eglė Vertelkaitė

Švytinti širdis, 2011. Baroti galerija

Dailininkė Eglė Vertelkaitė gimė 1967 m. Vilniuje. 1987–1993 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje. 1999 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Dėsto Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje ir Vilniaus dailės akademijoje; Literatų gatvės projekto kuratorė.

Menininkė daug eksperimentuoja su įvairiomis raiškos priemonėmis, grafikos technikas papildydama fotografinėmis, skaitmeninėmis manipuliacijomis, ieškodama tinkamiausio būdo perkeisti metalo raižinio sąlygiškumą. Šios autorės kūryboje dėmesys sutelktas ne į techniką, bet per ją atskleidžiamos minties raišką. Darbai išsiskiria intelektualumu, kultūrinių nuorodų gausa, struktūruotai analizuojamomis idėjomis. Pasak Eglės Vertelkaitės, detalės, smulkmenos, ikonografiniai vaizdiniai jai leidžia kalbėti apie amžinybę, kuri apčiuopiama per laiko tėkmę. Vienas iš religinių simbolių naudojimo ir interpretavimo pavyzdžių – gana ironiškas ofortas „Švytinti širdis“ (2011). Jame spinduliuojanti, rankas link žiūrovo ištiesusi Jėzaus Kristaus figūra iškyla virš veidrodžio, prieš kurį sėdi nuoga moteris su tatuiruote, primenančia krikščioniškoje ikonografijoje populiarią simboliką: meile liepsnojančią širdį, pervertą nuodėmės strėle.

Kai eksponavau „Moirų“ parodą, manęs klausė, kodėl įstiklinu darbus: „Juk nieko nesimato?!“ Bet pati juk žinau, kas yra ten, už to spindesio, toje juodumoje… Turiu tarsi apsaugoti ir sakralizuoti tai, ką darau. Savo personažams uždedu ir kaukes – kad jų niekas neatpažintų. Kažko atsisakant arba – atvirkščiai – kažką pridedant kūryboje per buitį kalbama apie būtį, per rutiną einama į ritualą, per kasdienybę siekiama amžinybės. Dar kurdama „Glosas“ dirbau su 1954–1964 metų tėvo archyvu. Nuskenavau virš dviejų tūkstančių dviejų šimtų kūrinių. Tai buvo jo kūriniai, nenorėjau visko iki galo iškoduoti; savąjį kūrinį formavau kaip filmo mediją. Norėjau išsaugoti sakralumą. Ir nors sakiau, kad daugiau prie tėvo archyvo nebegrįšiu, „Moirose“ vėl jo ėmiausi. Tik visai kitaip ištransliavau. Taip atsirado mano asmeniška medžiaga. Liejau sluoksnius, koregavau spalvas, skenavau, „glinčindama“, galop uždėdama kaukes – kad niekas nesužinotų, kaip atrodo mano teta ar senelis, ir tikrai jie tampa jau nebe jais. Nors tai yra tie žmonės, kuriuos aš sapnuoju, už kuriuos meldžiuosi.
Ištrauka iš pokalbio su Vidu Poškumi (2018)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai