Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Vladas Urbanavičius

Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Laivas“ Bažnytinio paveldo muziejuje, 2013

Skulptorius Vladas Urbanavičius gimė 1951 m. Rusijoje, Irkutsko srityje. Iš pradžių studijavo keramiką, tačiau 1977 m. baigė skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute. 1983 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. 2015 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.

Vladas Urbanavičius yra sakęs, kad iš pradžių neplanavo dirbti bažnytinės dailės srityje, tačiau nuo 1992 metų pradėjo bendradarbiauti vienuolijų atsikūrimo darbuose. Neretai jo buvo prašoma įrengti bažnyčių ar koplyčių erdvę, suprojektuoti liturginius reikmenis. Skulptorius yra sukūręs Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės koplyčios altorių ir suolus (1993), Vilniaus Bernardinų bažnyčios zakristijos baldus (1994), altorių ir Dievo žodžio stalą Šv. Jurgio konvento koplyčioje Kaune (1995–1996), Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje Želvoje (Ukmergės r.; 1996–1998), Šv. Kazimiero bažnyčios vienuolių širdiečių koplyčioje Vilniuje (1997), įrengęs presbiteriją Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje (2004). Pats menininkas pabrėžia bažnytinių objektų ir antkapinių paminklų svarbą savo kūryboje, nes taikomoji daiktų funkcija verčia pagalvoti apie jų paskirtį, medžiagų atsparumą, o įgyta patirtis praverčia konstruojant skulptūras.

1992 metais atradau glaudesnį santykį su Bažnyčia. Išnyko formalūs barjerai, to seniai laukiau. Vaidotui Žukui pasiūlius ėmiau aktyviau dalyvauti vienuolijų, ypač pranciškonų, kūrimosi darbuose. Jau seniai troškau padaryti ką nors Bažnyčiai. Sutikau žmonių, kurie padėjo tai įgyvendinti. Visi kiti dalykai tapo antraeiliai. Visada – ir studijų metais Vilniuje, ir tėviškės parapinėje bažnyčioje lankydamasis – mačiau, kaip sunkiai atsinaujina bažnyčių interjerai. Laukiau to laiko, kai mane pakvies padaryti bent kokią smulkmeną.

Atsikūrus pranciškonams, darbus pradėjau nuo stalo, suolo. Buvo įdomu prisidėti prie grąžintų erdvių atnaujinimo, pavyzdžiui, zakristijos – buvusios dailės instituto valgyklos, kurioje kadaise valgėme ir triukšmavome… Todėl tą dešimtmetį parodose dalyvaudavau retai. Prasidėjo Kryžių kalno vienuolyno projektavimas ir statybos. Buvau pakviestas tame procese dalyvauti. Tai atrodė kaip Dievo dovana.
Ištrauka iš pokalbio su Birute Pankūnaite (2015)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai