Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Leonas Strioga

Leono Striogos paroda „Šviesos lauke“ Bažnytinio paveldo muziejuje, 2015

Skulptorius Leonas Strioga gimė 1930 m. Medžiočių kaime, Ukmergės apskrityje (dab. Anykščių r.). 1950–1952 m. studijavo skulptūrą LTSR valstybiniame dailės institute, 1952–1958 m. – I. Repino dailės institute Leningrade (dab. Sankt Peterburge). 1959 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už medžio skulptūras „Gyvenimo paliestas“, „Moteris paukštė“, „Oželio ganymas mėnesienoje“, „Tėviškės kelias“, „Paukštis, šildantis pasaulį“.

Menininkas yra sukūręs daugiau nei tūkstantį įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki jaukių, kamerinių skulptūrų iš medžio. Būtent jos sudaro Leono Striogos kūrybos pagrindą pastaraisiais dešimtmečiais. Šie darbai išsiskiria unikalia kapoto medžio technika ir išgrynintos formos paprastumu, primena tradicinį liaudies meno stilių ir atitinka XX a. minimalistines skulptūros tendencijas. Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, „Strioga nuėjo ilgą kelią, ieškodamas savito būdo prabilti akmens ir medžio formomis, išsiveržti iš primygtinai diegtų socrealizmo taisyklių. [...] It koks lietuviškas Alberto Giacometti tirpstančiose formose jisai teigia nuo amžių amžinųjų nekintančias pasaulio ir žmogaus savybes. Nebijo pasirodyti sentimentalus ir jausmingas, leidžia ir mums tokiems pabūti. [...] Ar vaizduotų gyvūną, žmogų, ar angelą, – Strioga visada padeda mums „dangų arčiau žemės regėti“.

Šiandien žmonės labai ilgisi dvasingumo, vertikalės, kurią sovietmečiu aktyviai bandyta išmušti iš mūsų gyvenimo. Mano darbuose žiūrovai atranda dvasią, atpažįsta kryptį. Pamenu, po jubiliejinės 50-mečio parodos 1980 metais viena moteris man pasakė: „Išėjau kaip po išpažinties.“ Tai man buvo didelė dovana. Gyvenime esu visokių darbų pridaręs, bet visada ilgėjausi švaraus, šviesaus meno. Man gražus yra gyvenimas, grožio aplink save ir ieškau. Gal todėl ir darbai tokie… Daugiausia esu padaręs žmonių skulptūrėlių, juk žmogus – tobuliausias Dievo sutvėrimas. Žmoguje ieškau to, kas jame yra gražiausia, stengiuosi iškelti jo šviesiąją, o ne tamsiąją pusę. Nors teigiamą yra gerokai sunkiau padaryti nei neigiamą. Juk dramos nebus be konflikto. O kaip gyventi ir kurti be to? Kaip atrasti tą grynąją grožio ir gėrio esenciją? Štai kur užduotis.
Ištrauka iš pokalbio su Gediminu Kajėnu (2015)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai