Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Aloyzas Stasiulevičius

Aleliuja. Iš ciklo Kristaus kančios istorija, 2014

Tapytojas, dailės pedagogas ir kritikas Aloyzas Stasiulevičius gimė 1931 m. Ariogaloje. 1950–1956 m. studijavo tapybą LTSR valstybiniame dailės institute. 1957 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, LTSR valstybiniame dailės institute, Klaipėdos universiteto menų fakultete.

Aloyzo Stasiulevičiaus kūryboje ypač daug dėmesio skiriama Vilniui, jo architektūrai. Šie darbai primena koliažus, formuojančius abstrakčius vaizdus, kurie perduoda miesto atmosferą. Kūriniuose svarbus sakralumas, perduodamas įvairiais raiškos būdais: baltos spalvos koloritu, vaizduojamais bažnyčių bokštais. Pats autorius pabrėžia meno, vedančio link amžinybės potyrio, link Dievo, reikšmę. Paveikslas „Aleliuja“ iš ciklo „Kristaus kančios istorija“ atspindi daugelį Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybai būdingo sakralumo elementų. Dominuojančios balta, pilkšva spalvos primena žieminio Vilniaus atmosferą. Paveikslo centre – Nukryžiuotasis, kuris nėra pritvirtintas prie kryžiaus, bet tarsi sklando virš miesto.

Manau, kad vertinant meną, šiandien ypač svarbu, ar menas veda Amžinybės potyrio link. Artėjimas prie Amžinybės – tai artėjimas prie Dievo. Kas Naujuosiuose amžiuose artėjo prie šio idealo? Dailėje – Georges Rouault, Marc Chagall, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, muzikoje – Krzysztof Penderecki, Arvo Pärtas. Daugumos šiuolaikinių menininkų kūrybinės nesėkmės priežastis – jų dvasinės pusiausvyros praradimas ir, anot Pendereckio, susipriešinimas su Dievu. Oskaras Milašius, Paryžiuje paskaitęs savo giminaičiui Česlovui Milošui jaunųjų prancūzų poetų eiles, komentuoja: visi jie įdomūs, jie išreiškia savąjį Aš, tačiau jų neliks didžiojoje literatūroje – jų kūryboje nėra to, kas pažymėta Amžinybės ženklu.
Aloyzas Stasiulevičius (2010)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai