Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Rimantas Sakalauskas

Kretingos bažnyčios Kankinių koplyčios kriptos altoriaus-sarkofago eskizas, 2001

Rimantas Sakalauskas gimė 1951 m. Šiauliuose. 1977 m. baigė skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute. Nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2006 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už istorinių ir sakralinių erdvių simbolinį įprasminimą Kretingos bažnyčioje ir Kryžių kalno vienuolyno ansamblyje (2002–2005).
Pagrindinės menininko kūrybos kryptys – skulptūra, keramika, mozaika. Nuo 1991 m. dailininko viešieji kūriniai daugiausia telkiasi bažnyčiose, koplyčiose ir kapinėse. R. Sakalauskas sukūrė altorius Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bernardinų bažnyčiai (1994–1998) ir šalia jos esančiai Šventųjų laiptų koplyčiai (2000), Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno Šv. Pranciškaus stigmų gavimo koplyčiai (2000), Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai, joje esančioje Kankinių koplyčioje (2001) ir bažnyčios rūsyje (2004–2005). Pasak autoriaus, jo sukurti altoriai atsirado ne tik kaip užsakymas, bet ir kaip tikėjimo išraiška. Neretai darbo kūrimas užsitęsia, nes pagarba daiktui reikalauja dėmesio menkiausioms detalėms. Kaip teigia pats menininkas, „stengiuosi, kad mano darbai taptų natūralia šimtmečius gyvuojančios erdvės dalimi“.

Kurdamas pirmąjį altorių jutau milžinišką atsakomybę – pirmas mano altorius, ne šiaip stalas, bet šv. Mišių stalas gotikinėje, man gražiausioje Vilniaus bažnyčioje, kurią dar studentavimo metais buvome išlandžioję. Tai buvo daugelio veiksnių susikirtimas viename – širdies – taške… Pusę metų ieškojau tinkamo sprendimo, o jis vis neateidavo. Turėjau padaręs pilną batų dėžę mažyčių altoriaus eskizų, bet niekas man netiko. Rodos, visi buvo neblogi, bet kai pagalvodavau, kaip tai atrodys po dešimties, dvidešimties metų, kaipmat abejonė persmelkdavo. Tada tapdavo baisiai liūdna ir sunku… Sykį, praėjus kelioms dienoms po savo gimtadienio, sėdėjau prie Vilnelės ir žiūrėdamas į Bernardinus apsiverkiau – bažnyčia tokia graži, o aš toks menkas… O tada tik žvilgt, pamačiau bokštą ir viskas kaipmat tapo aišku – altorius kaip bokštas, nieko daugiau ir nereikia. Žinoma, tai buvo tik pradžia. Paskui reikėjo daryti skirtingų formų plytas, mat visas altorius iš atskirų detalių sulipdytas, 4 tonas molio išminkyti, degti plytas, lipdyti, dėlioti, laukti… Viską užsispyręs dariau pats savo rankomis. Tai užtruko ketverius metus. Darbą pradėjau su juoda barzda, o baigiau pražilęs… Kiti altoriai sekėsi jau gerokai greičiau, nors irgi būta žavių avantiūrų. Kaip jau minėjau, kiekvienas altorius – vis kitoks: Kryžių kalno vienuolyno koplyčioje derinau molį, medį ir stiklą, Kretingoje – pradėjau dirbti su stiklo mozaika… Visa tai man pačiam buvo ir nauja, ir be galo įdomu.
Ištrauka iš pokalbio su Gediminu Kajėnu (2013)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai