Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Andrius Kviliūnas

Šv. Antanas, 2011

Videomenininkas Andrius Kviliūnas gimė 1972 m. Panevėžyje. 1991–1997 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, ėmė domėtis videomeno galimybėmis. Kaip studijų baigiamąjį darbą pristatė instaliaciją „Tėkmės refleksija“ (1997), vaizduojančią Pirmąją Komuniją. Religijos tema svarbi ir vėlesniuosedarbuose, kuriuose Kviliūnas dažnai derina meno istorijos, krikščioniškosios ikonografijos ir kičo, kapitalizmo simbolių citatas.

Menininko ambicijos pasitelkti įvairių medijų (dailės, literatūros, muzikos, tinklo meno, televizijos) kultūrinius kodus stebina dar ir dėl to, kad A. Kviliūnas viską daro pats. Jo vaizdų pasaulyje veikiantys personažai provokuoja prisiminti tapybos ir literatūros istorijos herojus: Caravaggio „Šv. Joną Krikštytoją“, „Šv. Matą“, „Šv. Paulių“, Artemisijos Gentileschi „Juditą“, Georges’o de la Touro „Šv. Sebastijoną“, Antuano Watteu „Gilles“. Kaip tikras baroko dailininkas dėl kūrinių įtaigos ir šventosios istorijos sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora. Šiais įvaizdžiais menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, švento, siekiant pateisinti paklydimus. Menininkas kelerius metus tyrinėja savo globėjo šv. Andriejaus, dykumos tėvų gyvenimus, ir prisipažįsta, kad pastaruoju metu jį ypač domina klausimas, kaip tapti šventuoju ir kaip įsitvirtinti į nematerialų žmonijos paveldą.

Labai sunku atsakyti, kas man yra religija ir Bažnyčia. Kažkada per parodos atidarymą pasakojau, kad močiutė buvo labai tikinti katalikė. Ji vesdavo mane dar sovietiniais laikais į bažnyčią, ir man visos Biblijos istorijos buvo labai įdomios, žadino fantaziją. Druskos stulpai, degantys krūmai, žudymai dėl tikėjimo, už Dievą ir prieš Dievą. Senasis Testamentas – tai kažkokia siaubo knyga.

O į klausimą, kas man yra religija, nežinau, kaip atsakyti. Man įdomiau tikėjimas nei religija. Religija? Bijau čia ką nors pasakyti, bet tai toks kvailas dalykas. Man atrodo, kad reikia atskirti tikintį žmogų nuo religingo. Man visiškai nepatinka katalikų religija dėl savo perdėto jausmingumo, pastangų būti madingai, eiti kartu su laikmečiu. Nueinu į bažnyčią, kai kokia draugė kviečia. Bet mane labiau žavi Rytų krikščioniška tradicija. O angelų įvaizdžiai atėję iš sapnų, iš naktinių košmarų. Kartais painioju sapną su realybe. Man pasąmonės srautas mene ir įdomiausias: kai ir logiškai kūrinį kontroliuoji, ir kažkas ateina iš pasąmonės, kai ištinka déjà vu. Neaišku, ar susapnavai, ar tikrai taip buvo. Bet ar aš labai religingas, tai nežinau. Ilgą laiką buvau netikintis. Bet dabar galvoju, kad esu ant ribos. Galima pasakyti, kad esu abejojantis.
Ištrauka iš pokalbio su Birute Pankūnaite (2014)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai