Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Vaidotas Kvašys

Septyni antspaudai, 2013

Grafikas, tapytojas, iliustratorius Vaidotas Kvašys gimė 1955 m. Vilniuje. Tai menininkas, kuriantis vien religine tematika. Kaip yra pastebėjusi menotyrininkė Aldona Dapkutė, jo kūrybos esmę sudaro tikėjimas, gyvas santykis su Dievu, ir atidumas aplinkai, asmeniniams išgyvenimams, leidžiantis interpretuoti krikščionybę šių dienų kontekste.

Kvašio darbuose realistinės detalės derinamos su vaizduote, stengiamasi perteikti simbolinę potekstę ar savaip tęsti krikščioniškos ikonografijos tradiciją. Šios pastangos išryškėja 12 paveikslų cikle „Dievo Motina – tikėjimo ikona“ (2009), kuriame senųjų ikonų fragmentai arba tradicinės schemos kontrastingai derinamos su profaniškais kasdienybės akcentais. Ypač daug Vaidoto Kvašio darbų sukurta grafikos srityje. Kartu su vienuoliu joanitu t. Eliju Leydsu menininkas yra išleidęs keturias knygas, skirtas Šventojo Rašto apmąstymui žodžiu ir vaizdu („Dievas yra Dovana. Mąstymai pakeliui į Golgotą“ (2004), „Tatuiruotės laikų pabaigai“ (2005), „Tiltai į Babiloną“ (2007), „Gundymai dykumoje“ (2008)). Dar viena knyga, kviečianti atrasti Kryžiaus kelio pamaldumą, išleista bendradarbiaujant su kun. Kęstučiu Dvarecku („Nukryžiuotos meilės keliu“, 2014). Knygoje „Ateinu kaip gailestingumo karalius“ (2016) iliustracijos papildo šv. Faustinos Kovalskos dienoraščių ištraukas ir pateikia savitas šventosios gyvenimo epizodų interpretacijas.

Šv. Jono broliai Vilniuje Tikėjimo metų proga pasirinko plačiau kalbėti apie tikėjimą, viltį ir meilę. Prieš keletą metų buvau nutapęs ciklą „Dievo Motina – tikėjimo ikona“. Jis tiko adventui – kartu su Marija laukiant užgimsiančios Meilės. Praėjusią vasarą nutapiau Kryžiaus kelio stotis. Jas pakabinome gavėnios – Tikėjimo po kryžiumi – laiku. Reikėjo darbo Vilties tema. Tikrai žinojau, kad remsiuos Apokalipse – vilties knyga. Reikėjo tik pasirinkti vaizduojamą momentą, nes visos Apokalipsės vienoje kompozicijoje nenutapysi. Kartu su tėvu Eliju esame sukūrę knygą „Tatuiruotės laikų pabaigai“. Joje vienas – žodžiu, kitas – vaizdu gilinomės į Apreiškimą Jonui. Daug diskutuodavome ir po to sutartą skyrių rengdavome atskirai: jis – meditacijas, o aš – tatuiruočių piešinius. Dabartinė kompozicija paremta ne vien mano išmone. Sprendimas dėl interpretacijos atėjo iš Rašto skaitymo, mąstymo ir diskusijų. Dar reikėjo melstis.
Apie tapybos kompoziciją „Septyni antspaudai“ (2013)





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai