Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Patricija Jurkšaitytė

Peizažas Apsireiškimui, 2009. Mo muziejus

Dailininkė Patricija Jurkšaitytė gimė 1968 m. Vilniuje. 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė.

Patricijos Jurkšaitytės kūryba išsiskiria savitu viduramžių ir renesanso meistrų paveikslų perkūrimu. Darbus jungianti idėja yra kūrinio personažų panaikinimas – dailininkė pasirenka susitelkti ties veiksmo erdve. Vaizdai atrodo scenografiški, nėra aišku, ar veiksmas jau įvyko, ar dar įvyks. Vieninteliu paveikslo personažu lieka žiūrovas, kviečiamas susitelkti ties dėtalėmis, kurios dažnai lieka nepastebimos. Pavyzdžiui, „Peizažas Apsireiškimui“ (2009) yra paremtas Andrea del Verrocchio ir Leonardo da Vinci paveikslu „Apsireiškimas“ (apie 1472–1475), tačiau Patricija Jurkšaitytė savo kūrinyje panaikina paveikslo veikėjus, Švč. Mergelę Mariją ir arkangelą Gabrielių. Nepaisant to, peizaže lieka nemažai su Apsireiškimu susijusių ikonografinių detalių: sceną juosianti tvora – aliuzija į Marijos nekaltumą, gėlės – vaisingumo simbolis.

Patricijos nutapytas Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ motyvas yra ne vakarienė, o tik jos scenografija. Nusikaltimo vieta. Bekūnė erdvė. O kartu – šiuolaikinis tikėjimo išpažinimas. [...] Tapytoja kreipiasi į mus, kaip į tapybos ir apskritai Vakarų kultūros žinovus. Net jei paveikslo pavadinime nebūtų nurodytas Leonardo da Vinci vardas, dauguma atpažintų šios dažnai reprodukuojamos freskos karkasą. Atpažinę akimirksniu užpildome paveikslą Paskutinės vakarienės figūromis ir kartu skausmingai suvokiame, kad jų šiame paveiksle nėra. Čia galima filosofiškai pasvarstyti: nėra, nes nebuvo, nes Biblija – tik kolektyvinis literatūros kūrinys? Ar nėra, nes tai – žvilgsnis iš dabarties į istorinį laiką, kurio veikėjai jau mirę? O gal tai Dievo mirties metafora, ir mes negalime matyti to, ko netikime esant? Kita vertus, ar galėtume matyti net ir tikėdami? Ir ko vertas tikėjimas, reikalaujantis materialių įrodymų? Tačiau, net ir be žmonių, Patricijos paveikslas nepraranda sakralumo auros. Ne dėl numanomo šventųjų plevenimo, o dėl paveikslo struktūroje įrašyto klausimo. [...]Patricija tikėjimo judesį perkelia iš matomo pasaulio į nematomą. Mes jaučiame iš paveikslo sklindančią šviesos bangą, nors ir negalime jos užčiuopti. Ir nors paveiksle spengianti tyla baugina, širdis nevalingai kartoja: „Kažkas ten yra.“
Laima Kreivytė





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai