Krikščioniškas menas sekuliariame pasaulyje

Ramūnas Čeponis

Trys, 2017

Dailininkas Ramūnas Čeponis gimė 1958 m. Vilniuje. 1978–1982 m. LTSR valstybiniame dailės institute studijavo teatro dekoracijos specialybę, vėliau ėmė ypač domėtis abstrakcionizmo tapyba ir grafika. 1988 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. 1998–2004 m. dirbo „Vagos“ leidyklos dailininku ir meniniu redaktoriumi.

Ramūno Čeponio kūriniai tarsi apvalyti nuo daiktiškumo, tačiau šis minimalizmas kontempliatyvus, jame įžvelgiama filosofinė įtampa, sąsajos su Tolimųjų Rytų estetika. Dailėtyrininkė Rita Mikučionytė atkreipia dėmesį į menininko darbuose pasikartojantį vertikalės motyvą, kurį sieja su krikščioniška žmogaus sielos skverbimosi link Dievo samprata, tai pat vertikalių ir horizontalių sankirtas, formuojančias kryžiaus ženklą. Dailininko tapyba vadinama „meditatyviąja“ – kviečiančia susitelkti ties dvasine gelme, atrasti ne tik per tylą prabylantį pažinimą, ramybę, džiaugsmą, bet ir baimę, tamsos kančią. Pats menininkas nuorodas į Šventąjį Raštą kuria labai subtiliai – pavyzdžiui, 2018 m. pavasarį surengta retrospektyvinė jo darbų paroda „Lyg viena diena (Ps 90, 4)“ kviečia atrasti kūrybos sąsajas su pavadinime nurodytoje psalmėje išsakytu Dievo didybės suvokimu.

Ramūno tapyba remiasi sunkių, išlauktų, išnešiotų vidinių praregėjimų jėga. Jis tapo iš ten, kur kartais yra matomos vidinės dalykų ir daiktų prasmės, iš „šventų švenčiausios“, esančios kiekvieno mūsų slaptoje, bet ne kiekvieno ieškomos ir surandamos. Tai vidinės tikrovės, dvasinės mūsų prigimties ir paslapties ragavimo, skanavimo, kitaip dar vadinamo kontempliacija, vieta, kuri paprastai pasiekiama tik iracionaliu būdu. Yra įvairūs būdai kalbėti apie šią sakraliąją sritį – per paprastus kasdienybės ženklus, per simbolius ar metaforas, arba – tik per gryną spalvą ir abstrakčią formą. Dailininkas renkasi pastarąjį, nuogą, lakonišką, bežadį, kviečiantį įtempti vidinę klausą ir regą, atsisakantį apibrėžti tai, kas yra neapibrėžiama, ne vienmatiška. Tiesa, kad šioje vietoje negali ilgai išbūti, kaip kad ilgai neišbūnama religinėje ekstazėje ar gilioje dvasinėje įžvalgoje – mūsų kūniškumui tai pernelyg tikra ir pilna, išsamu ir patikima. Mes greitai pasigendame kažko profaniško, lengvai atpažįstamo ir suprantamo – to, kas padėtų išbūti gyvenimo vietose, kur tos esmės, regis, tiek nedaug. Gal iš čia ir tas paveikslų „sunkumas“, ir noras pabėgti nuo neatšaukiamo juose uždarytų prasmių pulsavimo?
Elvyra Kučinskaitė





Rėmėjai

 

Informaciniai rėmėjai