Skulptūra „Laiptai į dangų ir jų šešėlis“

Vladas Urbanavičius, 2020

Vladas Urbanavičius gimė 1951 m. Rusijoje, Irkutsko srityje. 1977 m. baigė skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute. 2015 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.

Iš pradžių neplanavęs dirbti bažnytinės dailės srityje, nuo 1992 metų skulptorius pradėjo bendradarbiauti vienuolijų atsikūrimo darbuose padėdamas įrengti bažnyčių ir koplyčių erdvę, projektuodamas liturginius reikmenis. Dirbo Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės koplyčioje (1993), Vilniaus Bernardinų bažnyčios zakristijoje (1994), Kauno pranciškonų Šv. Jurgio konvento koplyčioje (1995–1996), Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje Želvoje (1996–1998), Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų koplyčioje Vilniuje (1997), Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno koplyčioje Panevėžyje (2003), Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje įrengė presbiteriją ir Švč. Mergelės Marijos altorių (2004).

Bažnytinio paveldo muziejuje buvo eksponuota jo skulptūra „Laivas“ (2013), taip pat Vladas Urbanavičius dalyvavo muziejaus surengtoje šešių menininkų parodoje „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje (2015). 2020 m. rudenį muziejaus kiemelį papuošė Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Laiptai į dangų ir jų šešėlis“.

1992 metais atradau glaudesnį santykį su Bažnyčia. Išnyko formalūs barjerai, to seniai laukiau. Vaidotui Žukui pasiūlius ėmiau aktyviau dalyvauti vienuolijų, ypač pranciškonų, kūrimosi darbuose. Jau seniai troškau padaryti ką nors Bažnyčiai. Sutikau žmonių, kurie padėjo tai įgyvendinti. Visi kiti dalykai tapo antraeiliai. Visada – ir studijų metais Vilniuje, ir tėviškės parapinėje bažnyčioje lankydamasis – mačiau, kaip sunkiai atsinaujina bažnyčių interjerai. Laukiau to laiko, kai mane pakvies padaryti bent kokią smulkmeną.

Atsikūrus pranciškonams, darbus pradėjau nuo stalo, suolo. Buvo įdomu prisidėti prie grąžintų erdvių atnaujinimo, pavyzdžiui, zakristijos – buvusios dailės instituto valgyklos, kurioje kadaise valgėme ir triukšmavome… Todėl tą dešimtmetį parodose dalyvaudavau retai. Prasidėjo Kryžių kalno vienuolyno projektavimas ir statybos. Buvau pakviestas tame procese dalyvauti. Tai atrodė kaip Dievo dovana.
Ištrauka iš pokalbio su Birute Pankūnaite (2015)





MUZIEJAUS VEIKLĄ FINANSUOJA

Vilniaus Akivyskupija
 
 

 

Informaciniai rėmėjai

                   bernardinai.lt
         

Rėmėjai

       Domus Maria