Šventieji kūnai. Valkininkų šv. Bonifacas

Per 2006 m. meninių vertybių inventorizaciją daugelis senajam Valkininkų pranciškonų vienuolynui priklausiusių objektų buvo rasti Valkininkų parapinės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios palėpėje. Visi rasti daiktai ir šventenybės buvo paimti restauravimui ir saugojimui į Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje, išskyrus vieną – šv. Bonifaco „šventąjį kūną“. Šis relikvijorius tuo metu buvo išstatytas Valkininkų bažnyčioje, ant dešiniojo šoninio altoriaus mensos, ir, tuometinio klebono kun. Valentino Virvičiaus teigimu, buvo gerbiamas. Kai 2018 m. Bažnytinio paveldo muziejuje pasirodė su ankstesne Tojanos Račiūnaitės publikacija (Račiūnaitė, 2004) susipažinusi amerikietė mokslininkė Ruth Noyes ir prisistatė kaip corpisanti tyrinėtoja, relikvijorius jau buvo nukeltas nuo altoriaus ir pastatytas prie sienos šoninėje navoje. Bet entuziastingas mokslininkės įsitikinimas, kad remiantis Valkininkų šv. Bonifaco kulto istorija galima padaryti mokslinį darbą apie Baltijos šalių regiono šventuosius kūnus, privertė pagilinti šią atvejo studiją. 2020 m. pavasarį karstelis su šventuoju Bonifaco kūnu buvo atgabentas į Bažnytinio paveldo muziejaus restauravimo dirbtuves. Beveik trejus metus trukęs restauravimo, tyrinėjimo ir studijų procesas baigėsi paroda ir šia knyga. 2022 m. lapkričio 23 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta paroda „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ patvirtino, kad pradėtą darbą būtina tęsti, nes, pavyzdžiui, pirmą kartą visuomenei pristatytas Buivydžiųšv. kankinio Florijono „šventasis kūnas“ dar nėra sulaukęs įdėmaus tyrėjų vertinimo. Dviejų mokslininkių darbas siekia iš naujo apibrėžti šių sudėtingų relikvijų-skulptūrų tyrimų lauką, jų medžiagiškumą per vieno atvejo studiją – šventojo kankinio Bonifaco corposanto, atgabento į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1765-aisiais, neseniai moksliškai ištirto ir konservuoto muziejaus aplinkoje. Taip pat plačiau formuluojamas daugiabriaunis, tarpdalykinis ir tarpvalstybinis požiūris į relikvijų tyrimą. Šv. Bonifaco trejų metų viešnagė muziejuje apėmė ir COVID’o pandemijos metus. Tačiau nepaisant trikdžių jį apžiūrėjo ir savąsias įžvalgas pateikė įvairių sričių mokslininkai. Už mokslines konsultacijas ir vertingas pastabas knygos autorės dėkoja recenzentams istorikui Liudui Jovaišai ir menotyrininkei Daliai Vasilūnienei. Už patarimus ir draugišką skatinimą – menotyrininkėms Aleksandrai Aleksandravičiūtei, Ritai Pauliukevičiūtei, Tojanai Račiūnaitei, restauratorei Indrajai Kubilytei. Už šaltinių, bibliografijos, iliustracijų, išverstų tekstų kruopštų sutikrinimą ir leidybos proceso valdymą dėkoja kolegėms Kamilei Jagėlienei ir Vaivai Vasiliauskaitei. Už kūrybingą bendradarbiavimą dėkoja Vilniaus universiteto antropologams Rimantui Jankauskui ir Justinai Kozakaitei bei jų kolegoms, ir bendrijos „Meno kūrinių tyrimai“ vadovui Rapolui Vedrickui. Už kantrybę taria nuoširdų ačiū Valkininkų bažnyčios klebonams kun. Broniui Krakevičiui ir kun. Algiui Vaickūnui.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Ruth Sargent Noyes.

Ruth Sargent Noyes (PhD) tyrimą finansavo Europos Sąjungos „Horizon 2020“ tyrimų ir inovacijų programa pagal Marijos Skłodowskos-Curie stipendijos sutartį Nr. 842830 (TRANSLATIO), administruojamą Danijos nacionalinio muziejaus. Papildomą finansavimą tyrimui maloniai skyrė „Archimedes Estophilus“ Estijos nacionalinė stipendijų programa, „Böckler-Mare-Balticum- Stiftung“ kelionių stipendijų fondas, „Fritz Thyssen Stiftung“ kelionių stipendijų fondas ir Latvijos valstybinė mokslo stipendijų programa.