Buvusios parodos

Parodoje visuomenei pirmą kartą pristatomi neseniai Literatūrinio A. Puškino muziejaus darbuotojų atrasti septyni unikalūs ant cinko skardos tapyti atvaizdai. 

Vaizdingoje Pavilnio regioninio parko vietoje – Markučiuose – įsikūręs Melnikovų-Puškinų dvaras. Nuo 1940 m. jame įsteigtas Literatūrinis A. Puškino muziejus, pirmuosius lankytojus priėmęs 1948 m. Markučių dvaro istorija prasidėjo 1867 m., kai inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo specialistas Aleksejus Melnikovas (1808–1879) nusipirko žemę iš gydytojo Ignatijaus Godlevskio ir ėmėsi naujo namo bei ūkinių pastatų statybos. 1875 m. Markučių dvaras kaip kraitis atiteko A. Melnikovo dukrai Varvarai (1855–1935). 1883 m. Varvara Melnikova ir Grigorijus Puškinas (1835–1905) susituokė Vilniuje ir nuo to laiko Markučių dvare dažnai viešėdavo, tačiau galutinai čia įsikūrė tik 1899 m.

1903–1906 m. Varvaros ir Grigorijaus Puškinų rūpesčiu dvaro teritorijoje buvo pastatyta Šv. Barboros koplyčia. Koplyčios statyba užtruko trejus metus. Statinio išorę puošė devynios nišose pakabintos ant cinko skardos tapytos ikonos, vaizduojančios šventuosius – Melnikovų-Puškinų šeimos globėjus. Išlikusios koplyčios nuotraukos liudija, kad ikonos fasado nišose buvo iki XX a. 6-ojo dešimtmečio. Tolesnis jų likimas nebuvo žinomas iki 2017 metų. Netikėtai septyni iš devynių atvaizdų buvo atrasti Literatūrinio A. Puškino muziejaus patalpose. Koplyčios fasado  ikonas reikėjo restauruoti: jos nukentėjo ne tik nuo laiko ir oro sąlygų, bet ir nuo kulkų. Spėjama, kad į jas buvo šaudoma sovietmečiu pasityčiojant. Tyrimai parodė, kad ikonos buvo pagamintos specialiai Puškinų koplyčios Markučiuose fasadui: jų forma ir dydis tiksliai atitinka  koplyčios fasado nišas, kuriose jos buvo įtvirtintos. Koplyčia pašventinta 1906 m., taigi fasado ikonų sukūrimą apytiksliai galima datuoti 1904–1905 metais. Atvaizdų pagrindui panaudota skarda yra ilgaamžiškesnė nei medis ir galėjo būti pasirinkta dėl to, kad ikonos buvo skirtos pastato išorei. Ikonų tapymas ant skardos – ypatinga technika, kurios pavyzdžių Lietuvoje išliko labai nedaug. Manoma, kad dvejose neišlikusiose ikonose buvo pavaizduoti šv. Mikalojus ir šv. Natalija, Varvaros Puškinos brolio Nikolajaus Melnikovo (1853–1929) ir sesers Natalijos Melnikovos-Volockajos (1856–?) dangiškieji globėjai.

Šv. Barboros koplyčios fasado ikonų autorius nėra žinomas, tačiau galima daryti prielaidą, jog tai buvo žymus XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus ikonų tapytojas Georgijus Molokinas (?–1905), nutapęs atvaizdus Lukiškių Šv. Mikalojaus, Šnipiškių Šv. arkangelo Mykolo, Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvėse ir Šv. Mikalojaus soboro Šv. Sergijaus Radonežiečio koplyčioje. G. Molokinas turėjo ir ikonų ant skardos tapymo patirties. Yra žinoma, kad tapytojas artimai bendradarbiavo su Markučių koplyčios architektu Michailu Prozorovu (1860–1914). Architektas Vilniuje pastatė daug pastatų, žymiausi jų – Mokslų akademijos (tuo metu Rusijos valstybinis bankas) pastatas, karaimų kenesa Žvėryne, Pirklių klubo pastatas dabartiniame Gedimino prospekte, Žvėryno Dievo Motinos Ženklo iš Dangaus cerkvė. Reikšminga, kad ši cerkvė sieja G. Molokiną ir M. Prozorovą: architektas statė pastatą, o dailininkas jame tapė šventųjų atvaizdus.

Parodą lydėjusių paskaitų pranešimų tekstai:

• Grigorijus Potašenko ir Mari-Liis Paaver „Ikonų tapymo tradicijos Vilniuje XIX a. pab.–XXI a. pr.“
• UAB „Opus Optimum“ restauratoriai „Šv. Barboros koplyčios fasado ikonų restauravimo ypatumai“
• Aurimas Širvys „Šv. Varvaros koplyčios tvarkybos darbai“
• Albertas Kazlauskas „Markučių dvaro istorija“ 
• Nadiežda Morozova „Stačiatikių cerkvės erdvės ir jų sakralinė prasmė“
• Gintaras Sungaila „Puškinų-Melnikovų šeimos globėjų ikonos: hagiografinis aspektas“