Buvusios parodos

Parodoje pristatomi per pastarąjį dešimtmetį kurti konceptualiosios keramikos skulptūriniai kūriniai – indai vynui, vandeniui ir krikštui, žvakidžių, relikvijorių ir apeiginių reikmenų pavidalus turintys objektai ir degtos kompozicijos: apvaizdos ranka, atvaizdais dekoruotos vazos, didžiulė aukojimui skirta taurė ir tolyn plintanti, apvalanti ugnis. Šiais objektais autorė kalba apie aukojimą, pasiaukojimą ir abejonę. Sąmoningai naudodama literatūrines ir menines citatas, atpažįstamus su liturgija susijusius objektus, kičiniais tapusius simbolius, Ona Grigaitė kviečia permąstyti krikščioniškus idealus trapumą įgavusiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Dauguma kūrinių buvo rodyti Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ (2017). „Tada norėjosi kalbėti apie tikėjimą, netikėjimą, išdavystę, pasiaukojimo negalimumą. Perkėlus parodą į bažnyčios erdvę, darbai, nepakeitę fizinio kūno, sumažėjo, susitraukė. Bet argi ne tas pats atsitiko ir mums paskutiniais mėnesiais? Susitraukė mūsų didybė ir galybė. Supratome, kad esame maži ir priklausomi“, – sako Ona Grigaitė ir priduria, kad „realusis ir virtualusis pasauliai tarytum susikeitė vietomis. Sunku susivokti, kas dabar yra tikriau. Molis pakeitė auksą, atsidūrė ten, kur jam nepriklauso. Kūpso primindamas, kaip trapu viskas yra. Norėjęs kalbėti apie amžinus dalykus, prabilo apie laikinumą.“

Ona Grigaitė (g. 1963) – Lietuvos dailininkė ir keramikė, praturtinusi lietuvių dailės istoriją naujais postmodernistinio mąstymo ir matymo išprovokuotais keramikos kūriniais, drąsiai peržengiančiais šakų ir žanrų ribas. Nuo 1983 m. Ona Grigaitė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ankstyvieji kūriniai, natiurmortai – indai su valgiais ir gėrimais, augalais – paprastų, šiurkštokų formų, ryškių spalvų, išsiskiria savitu dekoru, turi ironijos, pokšto elementų. Vėlesnėje kūryboje išryškėja polinkis į kontempliaciją, įsivyrauja gyvybės ciklo tema, spalvos įgauna simbolinę prasmę. Žmogų supantys daiktai jos kūriniuose virsta daugiareikšmiais ženklais, remiantis žaidimo principu derinamos priešybės: amatas ir menas, gaminys ir kūrinys. Anot menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės: „Onos Grigaitės mokėjimas klausti, likti nežinančiojo pusėje, sujungtas su unikaliu humoro jausmu ir techniniu meistriškumu, tobulu formos pojūčiu ir asmenine branda, sukuria jos kūrybos sprogstamąją galią.“