Buvusios parodos

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ – devintoji menininko fotografijų paroda, kurioje rodomi pastarųjų dvejų metų darbai: 62 vaizdai iš 45 Lietuvos katalikų bažnyčių. Fotografijose užfiksuotos vietos, kuriose neužsibūnama: rečiau pastebima bažnyčios erdvė, esanti prieš pagrindinę navą ar šalia jos, ir neretai ten stovinčios uždangstytos apvalkalais bažnytinės vėliavos, procesijų altorėliai, atsitiktiniai baldeliai, veidrodžiai, seni kilimai, šarvonės, vadinamos katafalkais.

Parodoje eksponuojami ir trys vertingi sakralinės dailės kūriniai – calūnai: laidotuvių liturgijoje naudojami juodos spalvos patiesalai su religine simbolika iš Bažnytinio paveldo muziejaus fondų. Tokiu būdu ir parodos architektūra, ir turinys, ir geduliniai artefaktai išryškina priešnavio, kaip paskutinės pakylos, metaforą.

Fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė pažymi, kad Gediminas Pranckūnas „mėgina įsižiūrėti į „paskutinių pakylų“ stališkumą, tarsi ten glūdėtų atsakymai į didžiuosius būties ir nebūties klausimus. Jos slapstosi – už kybančio nukryžiuotojo, už kolonų, po lovatiesėmis, po laiptais, tamsoje. Ir egzistenciniai klausimai slapstosi. Jie apsimeta daiktais, skolinasi jų tikrumą, jų estetiką, kuri pabrėžtinai liudija, kad ši laikinos mūsų buveinės architektūra mums rūpi. Kad meniška forma išaukštindamos mirties didingumą tos pakylos ir mus įamžina kaip visa tai kūrusias, gyvenimo ir mirties prasmę apmąsčiusias ir kitų skausmui jautrias būtybes.

Bet fotografija – negailestingas daiktas. Ji įamžina viską – ir lenktų linijų sąskambius, ir nubrozdinimus, ir liūdną, pažemintą pakylos stovėjimą kampe. Čia įžvelgiu lengvą fotografo ironiją, gal tik šypsnį susidūrus su mirtį supančios buities nedidingumu, išduodančiu pastangas sureikšminti mirtį, kad užsimirštų yrantis kūnas. Kad nereiktų galvoti apie tai, jog „viskas nieku pavirsta“ – visa materija vienodai. Ypač kai pažvelgi iš gimstančios, augančios, žūvančios ir atgimstančios gamtos perspektyvos, iš visam tam ciklui abejingos visatos tolybių. Jei priešnavis yra tik „pereinamoji zona“, tai ir visais šiais daiktais aprūpintas gyvenimas yra tik pereinamoji zona, kurioje neteks ilgai užsibūti.“

Gediminas Pranckūnas (g. 1958 m.) studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir 1988 m. baigė tapybos studijas. Jis surengė 16 personalinių parodų, 8 iš jų – fotografijos.