Buvusios parodos

Ceikiniai – apie 200 gyventojų turintis miestelis Ignalinos rajone. 2016 m. balandžio 5 d. sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, puikiai atspindėjusi XVIII a. medinės sakralinės architektūros tendencijas. Bažnyčios erdvę puošė vertingi to laikotarpio altoriai ir paveikslai, vėlesni liaudies meistrų kūriniai, liturginiai reikmenys. Po gaisro išliko tik nedidelė vertybių dalis: Bažnytinio paveldo muziejuje saugomi liturginės tekstilės pavyzdžiai, keletas indų ir procesijų reikmenų, iš bažnyčios perkelti ar išgelbėti daiktai.

Ceikinių bažnyčios gaisras primena daugybę panašių gaisrų, suniokojusių ne vieno kaimo ar miestelio maldos namus. Medinio kultūros paveldo saugojimo ir neišsaugojimo tema nuolat sulaukia atgarsio Lietuvos visuomenėje, ji atsispindi ir šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose. Kartu su vertybėmis, išlikusiomis po Ceikinių bažnyčios gaisro, parodoje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėjos Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūriniai. Kompiuterinio žakardo technika išaustame cikle „Besišypsanti“ (2016 m.) užfiksuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išlikusi per gaisrą Kulautuvos bažnyčioje. Skulptūros ir jos fragmentų atvaizdai šiuolaikine meno kalba byloja, kad naikinančios liepsnos perkeistas paveldas gali sukelti stiprias emocijas, nurodyti gyvą ryšį su praeitimi. Būtent tokį ryšį atspindi siekis parodyti anglimi virtusios Švč. Mergelės Marijos skulptūros šypseną, audeklo klosčių grožį ar dar kartą prikelti iš pelenų savo bendruomenės maldos namus. Parodos atidarymo konferencijoje apie Lietuvos medinę architektūrą, jos trapumą ir išsaugojimą kalbėjo menotyrininkė dr. Dalia Vasiliūnienė, Ceikinių klebonas kun. Marijonas Savickas, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius.

Ceikinių bažnyčia, jos puošybos elementai, liturginiai indai ir reikmenys puikiai atspindi Rytų Lietuvai būdingas XVIII–XX a. sakralaus meno tendencijas. 2006 m. atliekant meninių vertybių inventorizaciją dalis Ceikinių bažnyčioje nebenaudojamų liturginių drabužių, XVIII a. II p. monstrancija, XX a. Nukryžiuotasis ir laidotuvių procesijos kryžius buvo paimti saugoti į Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejų. Tokiu būdu šios vertybės buvo išsaugotos ir pasitvirtino muziejaus misijos reikšmė. Gaisro metu Ceikinių bažnyčioje nebuvo į Mielagėnus pervežtos vertingos istorizmo stiliaus taurės ir XVIII a. pab. alavinės žvakidės, išneštos į varpinę. Kai kurios vertybės išliko stebuklingai ir buvo restauruotos (pavyzdžiui, zakristijos spintoje saugota įspūdinga, didelę meninę ir istorinę vertę turinti XVIII a. sidabrinė monstrancija, eksponuojama parodoje).

Monika Žaltauskaitė-Grašienė baigė tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, nuo 2009 m. yra šio fakulteto Tekstilės katedros docentė. Menininkės kūriniai buvo eksponuojami daugiau nei 50 grupinių ir personalinių parodų Lietuvoje, Estijoje, Belgijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Rusijoje, Irane, Portugalijoje, JAV, Indijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ukrainoje, Ispanijoje. Menininkė įvertinta daugybe vietinių ir tarptautinių apdovanojimų. Jos kūryba pasižymi konceptualiu požiūriu į tekstilę, o naujausiuose darbuose manipuliuojant fotografija išaudžiamos pačios autorės užfiksuotos skulptūros drabužių klostės. Taip jos tarsi grąžinamos į pirminę tekstilės formą, tačiau visiškai perkeistą – tapusią plokščiu, trimatiškumo iliuziją kuriančiu audiniu. Krikščioniškojo kultūros paveldo tema papildo Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūrybinius ieškojimus, kuriuose menotyrininkai pastebi harmoningai išlaikomą pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernumo.