Buvusios parodos

Arkivyskupas, kankinys, Dievo tarnas Teofilius Matulionis (1873–1962) – tik antrasis lietuvių kilmės palaimintasis, tampantis Katalikų bažnyčios pripažintu pavyzdžiu viso pasaulio krikščionims. Paroda „Per kryžių į žvaigždes!“ kuriama kontrasto principu: palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė ir ganytojo orumas atsiskleidžia lyg veidrodyje per vienas prieš kitą atsispindinčius daiktus, lydėjusius arkivyskupą skirtingais gyvenimo laikotarpiais.

Kalinio drabužiai, rožinis iš duonos, ranka rašyta maldaknygė, baudžiamoji KGB byla bei kiti kankinystę liudijantys daiktai supriešinami su kitu „atspindžiu“ – puošniais ganytojo kunigiškais drabužiais, vyskupo insignijomis, prabangia Peterburgo auksakalių sukurta liturgine taure, beatifikacijos proceso dokumentų knyga. Šie labai kontrastingi kančios, tikėjimo, nuolankumo, paprastumo, visiško pasitikėjimo Dievu ir dvasinio tvirtumo atributai, susiliejantys viename asmenyje, skatina naujai, jautriai ir su pasididžiavimu permąstyti skaudžią XX a. Lietuvos istorijos patirtį. Atskiros skirtinguose ekspozicijos poliuose pristatomų, įvairiais laikotarpiais vyskupą lydėjusių daiktų istorijos čia susilieja į vieną autentišką ir herojišką žmogiškumo viršenybės prieš blogį liudijimą.

Parodos kompiuteriniame terminale sudėtos nuotraukos ir laiškai aiškiai liudija, kad nepalaužiamai tvirta vyskupo, atsidūrusio brutalaus ateistinio sovietinio režimo, represijų, trėmimų ir kankinimų akistatoje, laikysena tapo ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir visos tautos herojiškumo istorija, pasakojančia apie lietuvį, visuotinės istorijos klystkeliuose sugebėjusį išsaugoti žmogiškumą ir artimo meilės idealą.

Teofilius Matulionis gimė 1873 m. Kudoriškio kaime, Anykščių rajone. 1891 m. įstojo į Sankt Peterburgo kunigų seminariją, ją baigęs 1900-aisiais buvo įšventintas kunigu. Tarnystę pradėjęs Latvijoje, kunigas iš karto pagarsėjo kaip neeilinis sielovadininkas ir veiklus klebonas. Jo veikla buvo sekama, ir jau 1909 m. jam paskirta pirmoji bausmė. 1923 m. Teofilius su bendražygiais Maskvoje teisiamas dar kartą ir įkalinamas Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Grįžęs iš įkalinimo, 1928-aisiais buvo slapta konsekruotas vyskupu. 1929-aisiais Teofilius suimamas antrą kartą. Be teismo paskelbtas nuosprendis – dešimt metų Solovkų lageryje, iš kurių vieni – griežto režimo kalėjime, taip pat priverčiamieji darbai Svirskio lageryje. 1933 m., keičiantis politiniais kaliniais, iš kalėjimo kartu su dar devyniais kunigais išgelbėtas ir vyskupas Matulionis. Mirus Kaišiadorių vyskupui J. Kuktai, 1943 m. Teofilius skiriamas į jo vietą. Jis raštu ir žodžiu drąsiai protestavo prieš bažnyčių, kunigų seminarijos uždarymą, koplyčių naikinimą, tikinčiųjų teisių suvaržymą. Už šiuos „išsišokimus“ 1946 m. dar kartą suimamas ir nuteisiamas septyneriems nelaisvės metams. Didžiąją bausmės dalį atlikęs griežto režimo Vladimiro kalėjime, po penkerių metų išsekęs Teofilius pervežamas į invalidų namus Mordovijoje.

Iš tremties sugrįžęs po dešimtmečio, vyskupas ir toliau gyveno nuolatinėje valdžios „globoje“ – buvo sekamas, jo namuose Birštone ir Šeduvoje nuolat vykdytos kratos. 1962-aisiais vyskupas gavo telegramą, pranešančią apie jo pakėlimą į arkivyskupus bei kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Deja, į Romą Teofilius nuvykti nebespėjo. Per paskutinę kratą vyskupui buvo suleista „raminamųjų“, nuo kurių stipriai pablogėjo ir taip jau išvargusio Dievo tarno sveikata. Garbingasis arkivyskupas mirė po trijų dienų, 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje.

1989 m. pradėtas arkivyskupo T. Matulionio pripažinimo šventuoju procesas. Per 1990–2015 m. laikotarpį beatifikacijos bylos komisija surinko reikalingus dokumentus, parengtas „Positio“ dokumentas, apibendrinantis Dievo tarno gyvenimą ir dorybes. 2015 m. jis pristatytas Šventųjų skelbimo kongregacijai. 2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju.