Buvusios parodos

Bažnytinio paveldo muziejus Vilniaus katedros varpinėje kvietė aplankyti instaliaciją, skirtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ penkiasdešimtmečiui. Lankytojai galėjo interaktyviai patirti pavojingą „Kronikos“ platinimo darbą, simboliškai tapdami leidinio bendradarbiais ir drąsiai „į laisvę“ perkeldami sovietinės cenzūros „narve“ įstrigusias žinias. Atsargiai perskaitydami pranešimus, publikuotus „Kronikos“ puslapiuose, taip pat bendradarbių baudžiamųjų bylų fragmentus, jie galėjo apžiūrėti įvairias su „Kronikos“ veikla susijusias istorines nuotraukas bei kitą informaciją, o labiausiai sudominusius ar sukrėtusius puslapius apdairiai pernešti į išorę.

Tikrosios „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai, kaip ir sovietinio režimo atstovai, 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas galėtų turėti tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Vis dėlto prieš 50 metų parengtas ir išplatintas pirmasis „Kronikos“ numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. „Kronikos“ leidyba ir platinimas buvo slaptas, nelegalus ir labai pavojingas užsiėmimas. Sovietinis saugumas nuo pat pirmųjų numerių pasirodymo skyrė dideles pajėgas kovai su laisvo žodžio skleidėjais. Pastarieji savo ruožtu ėmėsi maksimalaus atsargumo priemonių – dirbo (ar darbo vietą keisdavo) tamsoje, keisdavo rašymo mašinėlių šriftus, vengdavo rašyti ranka, slėpdavosi konspiraciniuose patikimų žmonių būstuose, kurių dažnai nepalikdavo ištisas savaites, kol nebūdavo paruošas naujas numeris. Ko gero, veiksmingiausia priemonė buvo tai, kad net patys „Kronikos“ bendradarbiai tiksliai nežinojo, kas yra tikroji „Kronikos“ redakcija.

Išsisukti nuo represijų stengtasi ir laikantis principo „per ką gauni pogrindinę spaudą, per tą ir perduok medžiagą jai“. Vis dėlto išvengti kruopščiai mezgamo KGB užverbuotų bendradarbių tinklo buvo itin sunku. Per 17 „Kronikos“ leidybos metų daugelis bendradarbių patyrė nuolatinį persekiojimą, jų namuose ne kartą buvo atliekamos kratos, įrengta pasiklausymo įranga. Dalis jų buvo areštuoti, tardomi, nuteisti. Už leidybą ir platinimą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 23 asmenys, 63 asmenims taikytos vadinamosios „profilaktinės priemonės“.

Bebaimių vyrų ir moterų iniciatyva informacija apie okupuotoje Lietuvoje ir kitose sovietinėse valstybėse valdžios vykdytą tikinčiųjų diskriminaciją, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus bei visuomenės gyvenimo įvykius, kuriuos oficialioji sovietų Lietuvos spauda buvo linkusi nutylėti, pasiekė Vakarus, buvo verčiama į Europos kalbas, transliuojama radijo bangomis, kol ilgainiui tapo nenuginčijamu sovietinės sistemos brutalumo ir galiausiai žlugimo liudininku.

Informaciniai stendai katedros aikštėje plačiau susipažindina su „Kronikos“ leidybos ir platinimo istorija. Instaliaciją varpinėje papildo garso įrašai iš „Amerikos balso“ archyvo:

• 1987 m. kovo mėn. žurnalistės Eglės Jaraitės pranešimas apie Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vašingtone, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, aukotas mišias Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 15-tųjų metų sukakties proga.
• 1987 m. žurnalisto Lino Rimkaus pokalbis su kunigu, Lietuvos informacijos centro direktoriumi Kazimieru Pugevičiumi apie leidinį – Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką.
  
• 1982 m. žurnalisto Romo Sakadolskio interviu su politinių mokslų dr. Tomu Remeikiu apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas jų dešimtmečio proga.
  
• 1977 m. žurnalisto Romo Sakadolskio interviu su poetu, Helsinkio grupės nariu Tomu Venclova apie jo liudijimus dėl žmonių teisių pažeidimų Romoje.