Buvusios parodos

Senoji XVIII a. vidurio Žemaičių Kalvarijos krikštykla garsėja ir grožiu, ir istorija. Įspūdingas indas yra išdrožtas iš liepos ir ąžuolo medžio, puoštas drožiniais, metalo detalėmis, polichromija. Jis yra paauksuotas ir sidabruotas. Kurį laiką Žemaičių Kalvarijos krikštyklos pėdsakai buvo prapuolę, manyta, kad XX a. pradžioje jau nebenaudojamas reikmuo pražuvo karo metu. Tačiau 1998 m. dailėtyrininkė Marija Matušakaitė savo knygoje „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ (1998) paskelbė Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose rastų, 1951 m. iš Žemaičių Kalvarijos bažnyčios gautų skulptūrų „Kristaus krikštas“ ir „Adomas“ nuotraukas. Kitų krikštyklos elementų muziejuje nebuvo, tačiau netrukus jie aptikti tarp bazilikos lobyne slėptų kūrinių. Čia išsaugotas pagrindinis krikštyklos korpusas ir Ievą vaizduojanti skulptūra. Iš skirtingų vietų surinktos krikštyklos detalės keletą metų buvo restauruojamos Prano Gudyno restauravimo centre, auksuojamos Arvydo Paulionio dirbtuvėse, o šiuo metu naujam gyvenimui prikeltas žymus kūrinys pristatomas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Krikštyklą sudaro skulptūrinė grupė, kurios centre – prie pagrindo plokštės pritvirtintas Rojaus medžio kamienas su jį apsivijusiu žalčiu. Ant kamieno, vainikuojamo šakelėmis su lapais ir auksiniais obuoliais, užkelta dangčiu užveriama didelė apskrita krikštyklos taurė, į kurią buvo įstatomas metalinis dubuo su švęstu vandeniu. Abipus medžio yra dvi skulptūros: kairėje – Adomas su kastuvu, dešinėje – sėdinti Ieva. Ant krikštyklos taurės dangčio pritvirtintos dvi Krikšto scenos figūrėlės – priklaupęs Jėzus ir stovintis šv. Jonas Krikštytojas.

Lietuvoje išliko labai nedaug medinių barokinių krikštyklų. Ši yra vienintelė tokios sudėtingos kompozicijos ir ikonografijos.