Buvusios parodos

Parodos atsiradimas turi dvi priežastis: tekstinę ir vaizdinę. 2003 m. Marta Vosyliūtė, pakviesta į AICA menotyrininkų konferenciją Vilniuje, perskaitė didelio atgarsio sulaukusį pranešimą apie dėvėtų drabužių parduotuves. Temą menininkė nagrinėjo įvairiomis įmanomomis klasifikacijomis, skirtingais aspektais, ieškojo žodžių junginio „skudurynas šventoriuje“ įtampų ir prasmių, rašė apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, apie jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, apie perkurtas dainas, įkvėpimo šaltinius dizaineriams. 2009 m. vėl suaktyvėjo dėvėtų drabužių, komisinių parduotuvių, buitinės technikos taisymo punktų veikla, tapo madinga būti ekologiškai brandžiam ir perdirbinėti praeities išnaras. Tai lėmė ekonominė situacija ir ekologijos pamokos. Nors, menininkės teigimu, visų mūsų giminės iš kaimo visada ir viską rūšiavo dar iki tol, kai tai tapo madinga. Dar po penkmečio jau kas penkta miesto komercinė įstaiga propagavo ekologiškas prekes.

Mąstydama apie tai, kad gyvename ir skęstame informacijoje, kuri yra ir kultūrinis paveldas, ir triukšmas, ir klasikų bei nežymių rėksnių perteklinė išraiška, 2009 m. Vosyliūtė pradėjo tapybos darbų seriją, kurioje iš naujo permąstė paveldo sąvoką: tai ramybės nutvieksta Algimanto Kuro tapyba, kurioje gamta labai taikiai „suvalgo“ neagresyvias šiukšles. XXI a. šiukšlės jau gerokai agresyvesnės, gamta jų taip lengvai neapžios.

Parodoje pristatoma ne tik menininkės tapyba, bet ir nauji videofilmai apie dėvėtos tekstilės perdirbimą, analizuojantys namudinio kapitalizmo, kultūrinių klišių gyvavimą. Piligrimams nebereikia pėdinti, nes jų batai jau aplankė visą pasaulį: buvo pasiūti Kambodžoje ir išmesti Londone, kur juos surinko lietuviai logistai. Flaniorai daugiau dykinėja internete nei lauke. Videoinstaliacijose – fabrikai ir angarai, tykus ir monotoniškas susikaupusių moterų darbas veikia kaip bažnyčios ruošimas atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutei, jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.

Martos Vosyliūtės ir Bažnytinio paveldo muziejaus parodai buvo parinkti šeši liturginiai drabužiai, kurių sukūrimo istorija ir ikonografija atitinka „tekstilės puotos“ vaizdinį: vienuose akivaizdus naudotų audinių persiuvimas, naujos formos ir kokybės suteikimas, kiti arnotai – „piligrimai“, jiems pasiūti naudoti egzotiški, iš Tolimųjų Rytų atkeliavę audiniai. Tokiu būdu parodoma, kad audinių kelionės yra senas istorinis reiškinys, o patys daiktai tampa istorijos pasakotojais, atskleidžiančiais žiūrovui liturgijai skirtų drabužių kūrėjų išradingumą ir meninį skonį. Dar viena bažnytinių siuvinių ir apeigoms skitų drabužių persiuvimo specifika – šeimyninių relikvijų ar artimųjų atminimo įamžinimas, pavyzdžiui, našlės paaukotas vyro munduras bažnytiniam rūbui pasiūti.

„Tekstilės puota“ – tai mišri Bažnytinio paveldo muziejaus ir Martos Vosyliūtės artefaktų ekspozicija, kur kelių šimtmečių senumo religiniai drabužiai ir šeimos relikvijos diskutuoja su autoriniais piešiniais dengtais naujais kostiumais, kuriuose susipina mašininis ir rankų darbas. Paroda vyksta įspūdingame muziejaus rūsyje, žiūrovai turi galimybę pasijusti tikroje istorijų ir likimų saugykloje.