Buvusios parodos

Paroda supažindina su retais, menine verte pasižyminčiais, nuo sunykimo išgelbėtais meno kūriniais, jų istorija ir ikonografija. Ekspozicijoje pristatomi 27 paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių su aprašais, pasakojantys lankytojams apie Rytų Lietuvos miestų ir kaimų aplinkoje praeityje populiarius šventuosius, būdingus ir retus jų vaizdavimo ir gerbimo būdus.

Nuo 2000 m. vykdant Vilniaus arkivyskupijos bažnyčioms priklausančių paveikslų restauravimo darbus išgelbėta daugybė meno vertybių. Parodoje pirmą kartą pristatomi paveikslai, restauruoti 2015–2017 metais. Jų tyrimų darbai atskleidė ir retus, ir būdingiausius Rytų Lietuvos šventųjų ikonografijos bruožus, gerbimo tradicijų išplitimo tendencijas. Nuo paveikslų nuvalius apnašas ir vėlesnius užtapymus išryškėjo mažai žinomi, bet įspūdingi ir itin meniški kūriniai. Prieš grąžinant paveikslus į parapijas, nutarta juos pristatyti parodoje, kad atgaivintomis Lietuvos kultūros vertybėmis galėtų pasigrožėti muziejaus svečiai, besidomintys krikščioniška ikonografija moksliniais ar pamaldumo tikslais.

Parodos lankytojai galės pamatyti ir populiarius, ir ypač retus siužetus perteikiančius paveikslus. Ekspoziciją sudaro dvi dalys. Pirmoji pristato tradicinius evangelinius epizodus, kurių vaizdavimo tradiciją paaiškina kartu su aprašais pateikiamos Šventojo Rašto citatos. Antroji parodos dalis supažindina lankytoją su įvairiais Katalikų bažnyčios šventaisiais, jų ikonografija, išimtimis ir įdomybėmis. Restauruoti paveikslai parodo kadaise vietos žmonėms itin reikšmingus globėjus: šv. Petrą, šv. Juozapą, kur kas rečiau vaizduojamus šv. Roką, šv. Sofiją, šv. Jeronimą, šv. Tomą Akvinietį, šv. Teofilį ar net pal. Osaną iš Mantujos. Kai kurie kūriniai nustebino dailėtyrininkus savo menine verte. Pavyzdžiui, Rūdninkų Švč. Trejybės bažnyčioje surasti seniausi parodoje eksponuojami paveikslai – ant medinių lentų nutapyti XVII a. kūriniai „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ ir „Kristaus apraudojimas“, kurie rodo išskirtinį talentingo tapytojo amato išmanymą ir sakralumo pojūtį. Dar vienas atradimas – retos ikonografijos paveikslas „Šv. Pranciškaus vizija“ (XVII–XVIII a.) iš Naujojo Daugėliškio Šv. Joachimo ir Onos bažnyčios, manoma, anksčiau priklausęs kuriai nors uždarytai pranciškonų bažnyčiai.

Paveikslus restauravo Vilniaus arkivyskupijos restauratorės Dovilė Kokanauskaitė, Eglė Ševčenkienė ir Alma Valickienė (UAB „Restauracijos ir statybos trestas“), keletą kūrinių – Rūta Kasiulytė (Lietuvos dailės muziejus Prano Gudyno restauravimo centras). Kiekvienas parodoje eksponuojamas atvaizdas atspindi savitą atsiradimo, gerbimo, sunykimo ir atnaujinimo istoriją. Lankytojai kviečiami su ja susipažinti ne tik skaitydami išsamius aprašus, bet ir dalyvaudami Bažnytinio paveldo muziejaus parengtuose edukaciniuose užsiėmimuose „Mano dangiškasis globėjas“ (tapyba ant šilko) ir „Lelijos ir grandinės, simboliai ir jų reikšmės“ (tradiciniais simboliais papuošto suvenyrinio pakabuko gamyba). Tikimasi, kad paroda ir ją papildanti edukacinė programa leis įvairaus amžiaus muziejaus lankytojams atrasti naujai atgimusius vertingus sakralinės dailės kūrinius ir juose įamžintus šventuosius ir globėjus.