Leidiniai

„Siuvinėtas dangus“ – jau antra Bažnytinio paveldo muziejaus knyga apie liturginę tekstilę. Pirmoji – „Šilkas ir auksas“ – pristatė šilkinių audinių, iš kurių buvo siuvami liturginiai drabužiai, istoriją, atskleistą prabangiais XVI a. itališkais aksominiais audiniais, sodriaspalviais XVII a. brokatais ir XVIII a. prancūziško stiliaus audinių gausa. Šios knygos, tęsiančios pasakojimą apie bažnytinę tekstilę, objektas yra siuvinėti liturginiai drabužiai. Apžvelgiant Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose naudotus ir išsaugotus siuvinius, siekiama atskleisti meninių stilių ir vietinių tradicijų sąveiką, siuvinėjimo technikų pobūdį, atsekti drabužiui teikiamos teologinės prasmės pokyčius.

Chronologine tvarka išdėstytos knygos dalys skiriasi apimtimi. Pirmoje dalyje yra tik trys, bet labai iškalbingi XV a. pab. – XVI a. siuviniai, pristatantys viduramžių ir renesanso siuvinėjimo tradicijas. Tai beveik visas šių stilių siuvinių paveldas Lietuvoje. Be šių trijų, žinomas dar vienas XVI a. I pusės arnotas, saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Antroje ir trečioje knygos dalyse pristatoma gausiau išlikusi XVII a. ir XVIII a. bažnytinė tekstilė, puošta auksiniais reljefais ir prancūziškus audinius kartojančiomis spalvotomis gėlėmis. Ketvirtoje dalyje apžvelgiami XIX a. siuviniai pasižymi stilių ir technikų margumu, suklestėjusiu liaudiško baroko stiliumi. Paskutinė dalis, pristatanti XX a. liturginius drabužius, nors ir atrodo turtinga ir puošni, baigiasi amžiui vos įpusėjus. Iš dalies tai skaudžių istorinių aplinkybių pasekmė – carinės Rusijos ir sovietinė okupacijos lėmė izoliaciją nuo Visuotinės bažnyčios gyvenimo ir viso išorinio pasaulio, praūžė du pasauliniai karai. Kita vertus, pačioje bažnyčioje dėl liturginių sąjūdžių ir reformų liturginiai drabužiai ne tik patyrė formos pokyčius, bet ir jų puošimas dažnai apsiribojo lakoniškais simboliais.

Knyga išleista lietuvių kalba su anglų kalbos santrauka.