Birželio 12–14 d. Bažnytinio paveldo muziejuje įvyko tekstilės restauratorės Ulrikės Reichert ir lazerio technologijų taikymo tekstilės restauravimui specialisto Jocheno Schaalio (Kelnas, Vokietija) dirbtuvės. Jos prasidėjo paskaita „Auksas ir šilkas – Europos bažnyčių lobynai pro tekstilės restauratoriaus akinius“ (pasiekiama BPM muziejaus Yotube kanale): didelę šios srities patirtį turinti restauratorė pasakojo apie istorinės tekstilės tyrimų ir konservavimo ypatumus, pateikė atliktų darbų apžvalgą. Atvira paskaita sulaukė didelio klausytojų, ne vien šios srities specialistų, susidomėjimo.
Kitas dvi dienas muziejuje vyko restauravimo dirbtuvės šios srities profesionalams, jose dalyvavo 16 žmonių iš įvairių institucijų. Apie dirbtuves papasakojo jų sumanytoja ir organizatorė, muziejaus restauratorių grupės vadovė Indraja Kubilytė; įspūdžiais pasidalino ir dirbtuvėse dalyvavę muziejaus restauratorė Milda Tičkaitė bei Ignas Bitinaitis, fotonikos įmonės „Femta“ vadovas.
Muziejaus veiklą finansuoja: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Kelno arkivyskupija.
Paskaitos įrašą rasite čia.
BPM archyvo nuotr.
Indraja Kubilytė, muziejaus restauratorių grupės vadovė.
Renginys buvo sumanytas konkrečiai tikslinei grupei – tekstilės restauratoriams. Norėjom pakviesti kuo daugiau restauratorių iš įvairių Lietuvos institucijų: dalyvavo specialistai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, P. Gudyno restauravimo centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Valdovų rūmų, Dailės akademijos, Nacionalinio muziejaus, iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus. Pagal partnerystės sutartį, dalyvavo ir trys ukrainietės iš Lvivo A. Šeptyckio nacionalinio muziejaus. Norinčiųjų buvo daugiau, tačiau grupės didinti negalėjom, nes lazerių dirbtuvėse techninės galimybės ribotos, darbui reikalingi specialūs, itin brangūs akiniai – turėjome tik vieną įrangos komplektą.
Pasidomėjome, kas Lietuvoje dirba su lazeriais, – atsiliepė įmonės „Femta“ vadovas Ignas Bitinaitis. Jis ne tik mielai sutiko pademonstruoti darbą lazeriu, bet susidomėjęs dalyvavo dirbtuvėse. Mūsų programa pasipildė: turėjome net du lazerius dviejose patalpose, vokiškąjį demonstravo Jochenas Schaalis, o lietuviškąjį – Ignas Bitinaitis.
Dalyviai pamėgino valdyti lazerio spindulį, susidarė įspūdį apie darbo procesą, įsitikino, kad jis pritaikomas restauravimui (vyrauja nuomonė, kad ši technologija nepritaikoma tekstilei valyti). Ulrikė su vyru yra atradę ir apskaičiavę šiam procesui tinkamus lazerio parametrus (jo stiprumą, fokusavimą ir kt. Žinoma, jų lazeris labai jautrus, gali valyti subtilius piešinius, jis reguliuojamas pagal valomą medžiagą. Įmonės „Femta“ lazeris labiau pramoninis ir taip subtiliai, kaip reikia tekstilei, jo nustatyti nepavyktų, bet lygiems, aiškiems plotams pritaikyti galima. Darbas lazeriu turėtų būti komandinis: lazerio specialistas turėtų dirbti drauge su restauratoriumi, nes lazerį nustatyti ir reguliuoti labai sudėtinga.
Per tekstilės analizės dirbtuves nagrinėjom audimo technologijas (restauratoriai buvo ir kitų sričių): kaip jas atpažinti ir įvardyti, kaip pildyti formuliarą rengiant audinio aprašymą (kiek centimetre siūlų, koks pluoštas, kokia audimo technologija ir t.t.). Visa tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naudodamiesi didinamaisiais lęšiais, skaičiavom, nagrinėjom skirtingas audimo schemas.
Ulrikė Reichert pasakojo, kaip tai padaryti pagal CIETA (Centre international d’étude des textiles anciens – Tarptautinio senosios tekstilės tyrimų centro Lione) metodą. Ji yra dėsčiusi šiame Centre, parengusi teoriją ir audinių pavyzdžius, juos drauge ir nagrinėjom. Audimo būdą paprastai matai plika akimi, bet audinį techniškai apibūdinti sudėtinga. Ulrikė pasakojo, kaip buvo reguliuojamos staklės, siekiant išgauti būtent tokią audinio schemą, ir kaip tą schemą nupiešti. Svarbu perprasti principą ir suvokti darbo vertę: kadaise nustatyti stakles, kad jos išgautų įmantrų raštą, prilygo kompiuterio sureguliavimui. Matai audinius ir supranti, kad tada nebuvo jokios automatikos nei skaičiavimų, viskas padaryta rankomis, sugalvoti tiesiog fantastiški audimo raštai. Dabar tokius darbus atlieka kompiuteriai.
Taigi, dirbtuvių tema labai specifinė, ruošdamasi joms galvojau apie tai, ko Lietuvoje nėra: mes neturim šių dalykų pamokų. Taigi gavom progą susipažinti su technologijomis. Be to, dirbtuvės buvo proga sužinoti, kokius metodus sukūrė ir naudoja istorinės tekstilės restauravimo specialistai Vakaruose. Be to, norinti rekonstruoti audinius – yra įmonių, kurios pagal senus audinius sukuria lygiai tokius pačius, – reikia tikslaus jų aprašymo.
Per dieną daugiau ir neišmoksi, gali tik gauti įspūdį, postūmį, kaip mąstyti, o jeigu įdomu – mokytis toliau. Šių žinių sistemą gavau prieš keletą metų mokydamasi pas Ulrikę Reichert Vokietijoje.
Dirbtuvės ir paskaita buvo mūsų muziejaus dovana Lietuvos tekstilės restauratoriams: jos visiems dalyviams buvo nemokamos, taip vykdėme švietėjišką muziejaus misiją.
Milda Tičkaitė, Bažnytinio paveldo muziejaus restauratorė.
Man buvo įdomus lazerio demonstravimas: išmėginti, kaip lietuviško lazeriu valomas metalo paviršius, o paskui – kaip vokišku lazeriu šalinami tekstilės nešvarumai. Vokiškasis, kadangi su juo specialistai dirba daug metų, labai subtiliai sureguliuotas. Įdomiausia buvo pabandyti juo dirbti (jis susideda iš „pistoleto“ su žarna ir siurblio, kuris susiurbia pakilusias dulkes) ir visi gavo progą tai padaryti. Ulrikė Reichert pademonstravo jo veikimą valydama labai pajuodusį audinį: subtiliais parametrais sureguliuotu lazerio spinduliu nešvarumus šalino kelis kartus. Restauruodami niekada vienu kartu nešaliname visų nešvarumų – procedūrą kartojame ir keliskart, vengdami pervalymo ir tausodami audinį. Įmonės „Femta“ lazeriu bandėme šalinti nešvarumus nuo įvairių mėginių: varinių sidabruotų galiono juostelių, išdirbtos odos. Įsitikinome, kad parametrus nustatyti reikia labai jautriai, neskubėti išgauti rezultato.
Tekstilės analizės dirbtuvės buvo labai įtraukios. Prieš metus klausiau nuotolinį italų specialistų kursą apie tekstilės pluošto analizę – palyginus su šiomis dirbtuvėmis, italų audinių pavyzdžiai buvo daug paprastesni, mažiau dėmesio skirta audinio metimo staklėse schemoms. O šįkart Ulrikė Reichert parodė detalias audimo schemas, demonstravo daug senuosius audinius atitinkančių pavyzdžių – sudėtingai austus audinius, kuriuose vienas kitą keičia skirtingi pynimo būdai, persipina net keli metimo siūlai. Dabar audimo mašina užprogramuojama ir žmonės tame procese nebedalyvauja.
Dirbtuvėse pamatėme senųjų audinių pavyzdžius ir išgirdome komentarų, sužinojome specialią terminologiją (pagal CIETA – dauguma terminų prancūziški). Ulrikė rekomendavo mums apsilankyti Lione, Senosios tekstilės tyrimų centre. Buvo labai įdomu pabendrauti ir su kitų muziejų specialistais, profesinėje aplinkoje sutikti bendramokslius, aptarti restauruojant dažniausiai iškylančias problemas.
Ignas Bitinaitis, įmonės „Femta“ vadovas.
Dirbtuvėse teko ir pačiam sužinoti apie neįprastas technikas restauruojant tekstilę lazeriu – jas jau sėkmingai išbandėme su mūsų įranga.
Technologiškai lazerinis valymas pasirodė tinkamas didesnei daliai restauruotinos tekstilės. Objektyviausią įspūdį, tikiuosi, susidarė patys dalyviai, išbandę atsineštus pavyzdžius ir juos palyginę, žinodami, kokio rezultato buvo galima tikėtis ir koks gautas. Lazerinis valymas restauruojant tekstilę ne visais atvejais yra galutinis sprendimas, tai tik vienas iš įrankių – dažnai valant tekstilę prireikia naudoti hibridinę techniką. Pagrindinis lazerinio valymo pranašumas yra tas, kad šitaip eliminuojamas mechaninis ir / ar cheminis poveikis medžiagai, o to neįmanoma pasiekti jokia kita įprastai naudojama technologija.
Kadangi lazerinio valymo įranga tėra įrankis, kaip ir dirbant bet kokiu kitu įrankiu, labai svarbūs restauratoriaus įgūdžiai ir naudojama technika bei idėja. Pavyzdžiui, kai kuriuos tekstilės bandinius galima skenuoti taikant vieną lazerio parametrą ir rezultatas bus puikus, o kitais atvejais galima pasiekti dar geresnį rezultatą parinkus skirtingą lazerio impulso energiją / tankį skirtingoms bandinio spalvoms ir norimas nepaveikti bandinio vietas maskuojant paprasčiausiu popieriaus lapu arba aliuminio folija (arba apribojus skenavimo plotą).
Apibendrinant galima pasakyti: įsitikinome, kad lazerinis valymas yra nepakeičiamas įrankis tekstilei ir kitų tipų meno dirbiniams restauruoti, dažnai juo pasiekiamas kokybiškesnis ir valomai medžiagai mažiau žalingas restauravimo rezultatas, palyginti su alternatyviais būdais. Tačiau, kaip ir naudojant bet kokį įrankį, svarbiausia restauravimo proceso dalis išlieka restauratoriaus vizija ir patirtis.