Bažnytinio paveldo muziejus pristato žinomos skulptorės Ksenijos Jaroševaitės kūrybos brandžiojo laikotarpio retrospektyvą, o jos kontekste – naujausią dailininkės kūrinį – daugiafigūrę kompoziciją „Rosarium-rožinis“.

Jau daug metų Ksenija Jaroševaitė advento proga atidaro po parodą. Dažniausiai tai būna naujos skulptūros paviešinimas. Šių metų kūrinys – daugiafigūrė kompozicija „Rožinis“, arba kaip autorė pati sau vadina – „Rožynas“, pristatomas kartu su maždaug per du dešimtmečius sukurtais darbais. Pasak skulptorės, „atėjo laikas atlikti sąžinės sąskaitą ir pasižiūrėti, ką padariau per pastaruosius metus“.
 Ksenijos kūriniai išsiblaškę po visą Lietuvą ir už jos ribų, bet jai pavyko surinkti vienuolika skulptūrų. Seniausias darbas – „Šv. Juozapas“, sukurtas 1990-aisiais. Jis tarsi priklausytų ankstesniam, šventųjų ir angelų, kūrybos tarpsniui, bet skulptorė praėjusiais metais pagal seną formą išsiliedino šį kūrinį iš bronzos ir nutarė jį parodyti viešai, nes originalas jau daug metų yra privačioje kolekcijoje Izraelyje ir Lietuvos parodų lankytojams matytas labai seniai.

Pristatomos skulptūros yra iš skirtingų medžiagų: bronzos, aliuminio, granito, marmuro. Dauguma jų apvalios, dalis – suplokštintos, dvipusės. Plastika ir medžiagos įvairios, bet turinys bendras – krikščionybės apmąstymas. Labai svarbi šių kūrinių dalis – tekstai. Kruopščiai ant skulptūrų paviršiaus išraižytos Šventojo Rašto arba psalmių ištraukos suteikia skulptūroms dekoratyvumo, praturtina faktūrą, kai kurias padengia it koks ornamentas, tačiau vien gėrėtis neužtenka. Neperskaitę žodžių liksime nesupratę skulptūros prasmės. Beveik visada pasirinkta ištrauka atskleidžia skulptūros atsiradimo priežastį, dažnai iš teksto galima kildinti ir jos pavidalą. Ksenijos darbai – tai truputį malda, truputį meditacija ir visada – pastanga suprasti Šventojo Rašto išmintį ir perduoti tą supratimą žiūrovui, tikintis, kad meno kūrinys vieniems padės permąstyti lyg ir žinomus, bet kaskart naujai atsiveriančius dalykus, kitiems – pajusti, kad kelias į krikščionybę visai čia pat.
Naujausias Ksenijos kūrinys įvaizdina rožinio maldą – Išganymo slėpinių apmąstymą kartu su Dievo Motina Marija. Pasak skulptorės, formalų sprendimą jai padiktavo rožinio kalbėjimui skirtas žiedas. Ratu sustatyti dvylika žmogeliukų yra kaip keturios rožinio maldos. Grupės centre – rožinio dalių pradžią Credo – Tikėjimo išpažinimą simbolizuojanti figūrėlė. Ant kitų statulėlių nugarų išrašyti maldų „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui“ pavadinimai. Bronziniai maldininkai tarsi kviečia norinčiuosius įsijungti į jų ratą. Šįkart skulptorė lakoniška. Jos manymu, poterius moka „visi“ katalikai ir skulptūros turiniui atskleisti užtenka vien maldos pavadinimo. Ksenijai patinka lotyniškas rožinio pavadinimas Rosarium Beatae Mariae Virginis corona – Švč. Mergelės Marijos rožių vainikas. Jai gaila, kad maldos pavadinimas „Rožynas“ neprigijo Lietuvoje, dėl to savo kūrinį nutarė pavadinti dvigubu vardu: „Rosarium-rožinis“. 

Improvizuota Ksenijos Jaroševaitės retrospektyva pratęsia Bažnytinio paveldo muziejuje vykstančius šiuolaikinio religinio meno pristatymus. Tarp šios tradicijos pradininkų – ir pati Ksenija, pernai advento proga muziejaus pagrindinės ekspozicijos centre eksponavusi skulptūrinį Betliejų. Paroda privers pakoreguoti ir stereotipu virtusį požiūrį į Ksenijos Jaroševaitės kūrybą, nes ekspozicija aiškiai byloja apie lūžį, kuris „Įkyrių minčių“ ir svajojančio skristi, bet negalinčio pakilti „Sparnuoto“ autorę pavertė įtaigaus religinio meno kūrėja.