Nauja Aleksandro Šepkaus papuošalų ekspozicija
2015 11 27
Bažnytinio paveldo muziejuje nuolat veikianti Aleksandro Šepkaus papuošalų ekspozicija ką tik papildyta žiedais iš naujausios menininko kolekcijos „Didysis miegas“, nuostabiais kūriniais iš klasikinės kolekcijos ir vienu išskirtiniu šedevru – apyranke su 76 deimantais.
Aleksandras Šepkus gimė 1954 metais. 1977 m. baigė tuometinio Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės katedrą. 1988 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1992 m. Manhatane įsteigė savo kompaniją „Alex Šepkus“. Menininko papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijose. Europoje – vienintelis Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus turi teisę eksponuoti ir parduoti Aleksandro Šepkaus kūrinius.
Menotyrininkė dr. Rūta Pileckaitė teigia, kad „Aleksandras Šepkus įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį“. Aleksnadro Šepkaus papuošalų formos daugeliui asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis, netrūksta sąsajų ir su senosiomis Rytų kultūromis, secesijos stiliumi, garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba. Menotyrininkės teigimu, „ryšys su meno istorija visada yra teigiamas bruožas, rodantis, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį“.
Aleksandras Šepkus dirba su labai brangiomis, kartais egzotiškomis medžiagomis, kuria išskirtinius grynojo meno darbus. Tai ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs dėvėti papuošalai. Rašydami ir kalbėdami apie A. Šepkų, meno kritikai ir kolegos atkreipia dėmesį, kad Šepkaus papuošalai, nors atrodo prabangūs, yra labai draugiški. Tai tikri taikomojo – gerąja to žodžio prasme – meno pavyzdžiai. Dar viena svarbi jų savybė, kad jie iš tiesų skirti puošti, atlieka tą pamatinę juvelyrikos meno funkciją, kuri net ir radikaliausių istorinių ir meninių transformacijų laikotarpiais tikrų šio žanro puoselėtojų niekada nebuvo pamiršta.
„Taigi, iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, šiandien Šepkus yra radikaliai pasikeitęs – sugrįžęs prie vadinamųjų laiko patikrintų juvelyrinio meno vertybių, bet ne mažiau įdomus nei anuomet. Juk atrasti kitoniškumą (naująją savastį) tradicijoje kartais sunkiau nei imtis naujovių. Tai pavaldu tik tikrai talentingiems kūrėjams.“ (R. Pileckaitė)
Maloniai kviečiame apsilankyti!
Aleksandras Šepkus gimė 1954 metais. 1977 m. baigė tuometinio Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės katedrą. 1988 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1992 m. Manhatane įsteigė savo kompaniją „Alex Šepkus“. Menininko papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijose. Europoje – vienintelis Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejus turi teisę eksponuoti ir parduoti Aleksandro Šepkaus kūrinius.
Menotyrininkė dr. Rūta Pileckaitė teigia, kad „Aleksandras Šepkus įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį“. Aleksnadro Šepkaus papuošalų formos daugeliui asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis, netrūksta sąsajų ir su senosiomis Rytų kultūromis, secesijos stiliumi, garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba. Menotyrininkės teigimu, „ryšys su meno istorija visada yra teigiamas bruožas, rodantis, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį“.
Aleksandras Šepkus dirba su labai brangiomis, kartais egzotiškomis medžiagomis, kuria išskirtinius grynojo meno darbus. Tai ne tik nuostabūs kūriniai, bet ir patogūs dėvėti papuošalai. Rašydami ir kalbėdami apie A. Šepkų, meno kritikai ir kolegos atkreipia dėmesį, kad Šepkaus papuošalai, nors atrodo prabangūs, yra labai draugiški. Tai tikri taikomojo – gerąja to žodžio prasme – meno pavyzdžiai. Dar viena svarbi jų savybė, kad jie iš tiesų skirti puošti, atlieka tą pamatinę juvelyrikos meno funkciją, kuri net ir radikaliausių istorinių ir meninių transformacijų laikotarpiais tikrų šio žanro puoselėtojų niekada nebuvo pamiršta.
„Taigi, iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, šiandien Šepkus yra radikaliai pasikeitęs – sugrįžęs prie vadinamųjų laiko patikrintų juvelyrinio meno vertybių, bet ne mažiau įdomus nei anuomet. Juk atrasti kitoniškumą (naująją savastį) tradicijoje kartais sunkiau nei imtis naujovių. Tai pavaldu tik tikrai talentingiems kūrėjams.“ (R. Pileckaitė)
Maloniai kviečiame apsilankyti!
.png){kind=small}
