Parodos

Labirinto simbolis sėkmingai pritapo krikščionybėje. Čia jis pasitelkiamas įprasminti žmogaus sielos kelionei per išbandymų ir vingių kupiną gyvenimą.

Viduramžiais labirintas iš rankraščių persikėlė ant bažnyčių grindinio: kaip mozaika XIII a. ypač išpopuliarėjo Italijoje, iš ten paplito po visą Europą. Daug nuostabių labirintų tuo laiku buvo sukurta Šiaurės Prancūzijoje –  Sanso, Araso, Amjeno, Reimso ir kitose gotikinėse katedrose. Deja, didžioji jų dalis XVIII a. buvo sunaikinti.

Vienas ankstyviausių labirintų Europoje, o ir turbūt žinomiausias pasaulyje yra Šartro katedroje Prancūzijoje. Jis datuojamas 1215–1221 metais. Šio iš kalkakmenio sudėlioto labirinto skersmuo yra net 12,89 m, kelio plotis – 0,34 m, o bendras ilgis – apie 261,50 m. Jame pasiklysti neįmanoma, nes į centrą veda vienintelis kelias be aklaviečių ir išsišakojimų.

Muziejaus ekspozicijų salėje matomas būtent šio – Šartro katedros – labirinto atitikmuo, tik šiek tiek mažesnio skersmens.

Priežastys ir aplinkybės, kodėl tokie labirintai atsirasdavo gotikinių katedrų grindinyje, nėra tiksliai žinomos. Be abejo, jais buvo vaikščiojama. Rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad labirintas buvo ypač svarbus Velykų šventės liturgijoje. Katedros vyskupas su dvasininkais ar piligrimais atlikdavo savotišką Velykų šokį: judėdami tam tikru ritmu vis mėtydavo kamuolį aukštyn, lyg po lygiadienio vis aukščiau kylančios saulės, o kartu ir prisikėlusio Kristaus simbolį.

Ankstyvaisiais Viduramžiais labai išpopuliarėjo piligriminės kelionės į šventąsias vietas. Jos būdavo skiriamos ir kaip atgaila už nuodėmes. Populiariausios piligrimystės kryptys buvo Šventoji Žemė su Jeruzale, Roma ir šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje Ispanijoje. Įdomu, jog Šartras buvo viena iš tų vietų, kur susirinkdavo besirengiantieji keliauti Šv. Jokūbo keliu. Klupsčiomis įveiktas šioje katedroje esantis labirintas galėjo atstoti tikrą piligriminę kelionę, o maldininkas tam užtrukdavo apie valandą. Labirintas vadintas keliu į Jeruzalę – pranc. chemin de Jérusalem.