Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas

Šių metų paveldo dienų tema „Paveldėkime savo ateitį“ paskatino menininkus susimąstyti ir paspėlioti, kokia ateitis laukia kadaise didingų, sovietmečiu sunaikintų, tačiau ir šiandien istorinės vertės nepraradusių sakralių erdvių. Galbūt šios erdvės vėl taps liturgijos vyksmui skirtomis šventovėmis su šiuolaikiniais pamaldumo kūriniais (Ksenija Jaroševaitė, Sigita Maslauskaitė)? Galbūt jos pavirs smalsių turistų lankomais, nostalgiją didingai praeičiai keliančiais tūriais (Saulius Mažylis)? O gal bus pritaikytos eksponuoti meno objektus, kurie čia patekę įgyja naujas ypatingas prasmes (Andrius Kviliūnas, Rimas Sakalauskas, Vladas Urbanavičius)?

Ksenija Jaroševaitė sukūrė Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos skulptūras iš putų polistirolo kadaise čia buvusiems to paties titulo altoriams. Sigita Maslauskaitė bandė įsivaizduoti keturių šoninių altorių ikonografinę programą: „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“, „Šv. Pauliaus“, misionierių kongregacijos ir parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio. Šiuos šventuosius vaizduojančios drobės įdėtos į buvusių altorių ertmes. Rimo Sakalausko objektai-votai „objektyviai“ abstrakčia forma ir subtiliais ornamentais primena, kad pamaldumui skirtų kūrinių pavidalai yra universalūs, būdingi daugumai religijų. Andriaus Kviliūno videodarbai buvusios koplyčios (sovietmečiu – sandėlio sargo patalpos) erdvėje kelia amžinus „apsivalymo“, „nuskaistinimo“ ir „atpirkimo“ klausimus. Sauliaus Mažylio sukurti įrašai ir perspėjimai lotynų kalba, tokie kaip „Tegu šio kūrinio išniekintoją ištinka nelaimė“, gana dažnai matomi bažnyčiose, šioje erdvėje įgyja naują skambesį pagalvojus apie šventenybių niekintojų likimus ir prisiminus nūdienos aktualijas. Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Keturi skrituliai“ teigia erdvės ir joje eksponuojamo kūrinio įtampą (tiek formaliai, tiek turinio prasme): kaip apleistos bažnyčios erdvė keičia kūrinio formą? Ką kūriniui ir jį supančiai aplinkai suteikia erdvės ir formos disonansas? Ar daiktai pratęsia tuštumą, o gal kuria santykį su praeitimi?

Žinoma, dramatiška sakralios apleistos erdvės ir kūrinio įtampa aktuali visiems menininkams. Liko niekuo „nepažymėta“ tik didžiojo altoriaus erdvė, tikintis, kad žiūrovas čia „įkomponuos“ geriausią savo idėją. (Kadaise didžiajame altoriuje buvo kontempliuojama „Dangun Žengimo“ scena.)

Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčią ir čia veikiančią parodą galima aplankyti rugsėjo 18–20 d. nuo 12 iki 18 val. (sekmadienį iki 16 val.)

Parodos rengėjas – Bažnytinio paveldo muziejus

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos