Andriaus Kviliūno (g. 1972) „Gyvieji paveikslai“

Andriaus Kviliūno (g. 1972) „Gyvieji paveikslai“ pristato penkis videodarbus. Menininkas videomeno galimybėmis susidomėjo studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jau sukūręs pirmąsias instaliacijas „Tėkmės refleksija“ (1997) ir „Klausykla“ (1998) autorius buvo pripažintas. Andriaus Kviliūno ambicijos kurti „aukštos prabos“ meną, pasitelkti įvairių medijų (dailės, literatūros, muzikos, tinklo meno, televizijos) kultūrinius kodus stebina dar ir dėl to, kad A. Kviliūnas, kitaip nei pasauliniai videomeno korifėjai, nedisponuoja prodiuserių, operatorių, apšvietėjų, videoinžinierių, montuotojų, garso režisierių komandomis. Priešingai – viską daro pats. Tai reikalauja iš autoriaus kone renesansinės asmenybės kvalifikacijų.

Menininkas prisipažįsta, kad pastaruoju metu jį ypač domina klausimas, kaip tapti šventuoju ir kaip įsitvirtinti į nematerialų žmonijos paveldą. Andrius Kviliūnas jau keleri metai tyrinėja savo globėjo šventojo Andriejaus, taip pat dykumos tėvų gyvenimus. Videomenininko vaizdų pasaulyje veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti kitus ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus: Caravaggio „Šv. Joną Krikštytoją“, „Šv. Matą“, „Šv. Paulių“, Artemisijos Gentileschi „Juditą“, Georges’o de la Touro „Šv. Sebastijoną“, Antuano Watteu „Gilles“. Kaip tikras baroko dailininkas dėl kūrinių įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Kitas dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora. Šiais įvaizdžiais menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, švento, siekiant pateisinti paklydimus.

Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai“ – šiuolaikiniai šventųjų atvaizdai, vidinių žmogaus žaizdų motyvai ir šventumo ilgesys. Jie nepalieka mūsų abejingų, nes juose, kaip teigia dailės kritikai, „gerai įsižiūrėję, būtinai atpažįstame save“.   

Parodos kuratorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Parodos architektė Julija Reklaitė.