Moksliniai straipsniai

VILNIAUS VYSKUPIJOS ISTORIJA: XIV–XVIII A.
Dr. Mindaugas Paknys

XIII–XIV a. Lietuvos valdovai keletą kartų bandė krikštytis, tačiau įsteigtos bažnytinės institucijos (tarp jų ir Vilniaus vyskupijos) tęstinumo neturėjo. Todėl paprastai istoriografijoje Lietuvos krikšto data laikoma ne konkretaus valdovo apsikrikštijimas (kaip dažnai atsitikdavo įvairiuose Europos kraštuose), bet Vilniaus vyskupijos įsteigimas 1387 m., po kurio vyskupija nepertraukiamai veikia iki šiol. Vilniaus vyskupija, taip pat kiek vėliau įsteigtos Lucko (1400) ir Žemaičių (1417) vyskupijos apėmė visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Po 1569 m. Lenkijai atiteko didžioji dalis Lucko vyskupijos teritorijos. Iš kitų Lenkijos ir LDK vyskupijų Vilniaus vyskupija išsiskyrė ir savo dydžiu – ji apėmė apie du trečdalius visos LDK teritorijos.
Šiame straipsnyje siekiama aptarti Vilniaus vyskupijos steigimą ir organizavimą, svarbiausius administratorius – Vilniaus vyskupus ir katedros kapitulą, katedros istoriją, parapinio tinklo formavimąsi, vienuolynų steigimą. Atskirai aptariamos didikų fundacijos ir populiariausi krašte šventųjų kultai.

Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT  EN
   
LOBYNO ISTORIJA (NUO ĮKŪRIMO IKI ŠIŲ DIENŲ)
Dr. Gitana Zujienė
Terminas „Vilniaus katedros lobynas“ turi keletą reikšmių. Šiandieninėje Lietuvoje jis dažniausiai siejamas su vertybių rinkiniu, 1985 m. surastu katedroje. Plačiausia prasme Vilniaus katedros lobynas – tai visi objektai, esantys katedroje ir jos koplyčiose: iš brangiųjų metalų pagaminti, dažnai brangakmeniais puošti liturginiai reikmenys (indai, kryžiai, monstrancijos, relikvijoriai), vyskupų insignijos ir valdžios ženklai (žiedai, pastoralai, pektoralai, mitros, liturginiai drabužiai), taip pat paveikslai, votai ir altorių dekoracijos.
Lobyno pradžia siejama su Lietuvos krikštu ir Vilniaus vyskupijos įkūrimu 1387 metais. Pirmąsias lobyno vertybes naujai pastatytai katedrai dovanojo tuometiniai valdovai – Jogaila ir Vytautas, taip pat jų žmonos. Lobyną papildė liturginiai reikmenys, kuriuos atsivežė pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius. Vėliau prie katedros lobyno kūrimo prisidėjo įvairūs visuomenės sluoksniai – valdovai, dvasininkai, didikai, bajorai, miestiečiai savo dėkingumą Dievui už patirtas malones reiškė gausiomis ir puošniomis dovanomis.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT  EN
 
       
VILNIAUS KATEDROS RELIKVIJOS, 1387–1655
Dr. Liudas Jovaiša
Lietuvos sostinėje 1388 m. kanoniškai įsteigta Vilniaus katedra amžiams bėgant tapo viena svarbiausių visos šalies šventovių. Labiausiai tai lėmė ypač brangus krikščionims katalikams turtas – relikvijos, kurių lobynui, sukauptam daugiausia Lietuvos valdovų ir vyskupų dėka, negalėjo prilygti jokia kita bažnyčia Lietuvoje. Relikvijų vertę ir brangumą akivaizdžiai atskleidžia materialiojo Vilniaus katedros lobyno sudėtis – didelę jo dalį sudarė įvairios relikvijų talpyklos. Dauguma žymių (insignes) ir nežymių (non insignes) relikvijų į Vilniaus katedrą pateko vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje. Vis dėlto didžiausia katedros brangenybė ir svarbiausias piligrimų traukos objektas buvo čia palaidoto šv. Kazimiero, tapusio ir šventuoju Lietuvos globėju, relikvijos.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT  EN
 
   
KRYŽIUS-RELIKVIJORIUS „GYVYBĖS MEDIS“
Goda Simona Jurgelionytė, Elona Končienė
Straipsnyje aprašoma, kaip atsitiktinai rasti kryžiaus-relikvijoriaus fragmentai surenkami į visumą. Įvertinus istorinę medžiagą, nustačius atlikimo technologijas, restauracijos specialistai įvertino kryžiaus-relikvijoriaus būklę, parinko restauravimo būdus ir atliko restauravimo darbus.
Visa kryžiaus-relikvijoriaus atkūrimo proceso eiga, pradedant nuo kryptingos eksponatų paieškos, istorinių faktų išstudijavimo, teisingų analizės metodų taikymų, atitinkamai parinktų konservavimo ir restauravimo metodų panaudojimo, leido maksimaliai tiksliai atkurti meno kūrinio autoriaus sumanymą.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT  EN
 
   
DALMATIKOS KILMĖ IR RAIDA
Kun. Mozė Mitkevičius
Dalmatika – iškilmingas liturginis drabužis, kurį per pamaldas vilki celebrantui asistuojantis diakonas.
Pirmasis dalmatikos pasirodymas aptinkamas II a. pab., kai jauni ir lengvabūdiškai nusiteikę Romos patricijai, maištaudami prieš neva atgyvenusias tradicijas, ėmė savintis svetimos  kilmės papročius ir apdarus. Net ir imperatorius Komodas Dalmatijoje (tuometinė Romos provincija) viešai pasirodė apsivilkęs šį drabužį. Būtent nuo šios vietovės ir kilo dalmatikos pavadinimas.
Nuo pat šio drabužio paplitimo pradžios jį vilkėjo ir pirmieji krikščionys. Esama išlikę kankinių aprašymų, kur tarp kankinių apdarų minimos ir dalmatikos. Liturgijoje oficialiai šis drabužis naudojamas nuo IV a., jį įteisino popiežius Silvestras I (314–335). Iš pradžių ją po arnotu pasivilkdavo tiktai Romos vyskupas, vėliau tokią teisę gavo ir Romos diakonai, ilgainiui šia privilegija ėmė naudotis ir kardinolai, vyskupai bei abatai.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT
 
   
RYTŲ IR VAKARŲ KRIKŠČIONIŲ TRADICIJOS VILNIAUS KATEDROS KRIPTOS FRESKOJE „NUKRYŽIUOTASIS SU ŠVČ. MERGELE MARIJA IR ŠV. EVANGELISTU JONU“
Doc. dr. Giedrė Mickūnaitė
1985 m. Vilniaus katedros kriptoje buvo rasta sienų tapybos scena „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu“ ir figūrinės kompozicijos fragmentai. Pripažinti seniausia tapyba Lietuvoje, šie XIV a. pabaiga datuoti radiniai užėmė tvirtas pozicijas Lietuvos dailės ir kultūros istorijose. Tapybos kompozicija buvo įvardyta kaip dar romanikos bruožų turinčios ankstyvosios gotikos kūrinys, nutapytas iš Vakarų Europos atvykusio meistro.
 Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT
 
 
KARALIŲ KRIPTOS ATRADIMAS VILNIAUS KATEDROS POŽEMIUOSE
 
Straipsnis parengtas pagal Valdovų rūmų muziejaus darbuotojo Sauliaus Poderio pranešimą, skaitytą 2014 m. balandžio 1 d. gidų mokymuose Bažnytinio paveldo muziejuje. Straipsnį parengė Gintvilė Pugačevskytė.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT
 
KARALIŠKŲJŲ PALAIKŲ ATRADIMAS VILNIAUS ARKIKATEDROJE 1931 M.: ATVAIZDŲ KOLEKCIJA
 Dr. Algė Andriulytė
Karalių kriptos paslapties atskleidimas glaudžiai siejasi su Vilniaus arkikatedros restauravimo istorija, Lietuvos ir Lenkijos didikų palaikų kultu, Vytauto Didžiojo kapo paieškomis ir kitais istoriniais bei kultūrologiniais diskursais. Vienas iš aspektų, kuriuos taip pat verta atidžiau patyrinėti, yra tuo metu sukurta karališkųjų palaikų atvaizdų kolekcija.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT
 
 
XIV–XV A. VILNIAUS KATEDROS STATYBOS ISTORIJA
 Dr. (hp) Rūta Janonienė
Vilniaus katedra ir jos istorijos bei architektūros tyrimai – viena iš įdomiausių mūsų istorijografijos temų, be to, nuo šios temos interpretacijos priklauso dalies kitų svarbių kultūros ir meno, religijos istorijos klausimų aiškinimas. Nepaisant to, kad jau nuo XIX a. vidurio mokslininkų dėmesys svarbiausiajai mūsų bažnyčiai nesilpsta, šioje srityje vis dar esama nemažai neatsakytų klausimų. Vienas iš tokių ne iki galo ištirtų statybos periodų – laikotarpis iki XV a., t. y. iki jos perstatymo Vytauto laikais.
Straipsnyje siekiama apibendrinti architektūrinius, istorinius, archeologinius tyrimus ir patikslinti ankstyvosios Katedros statybos etapus, jos architektūrinės išraiškos kaitą.
Atsiųsti straipsnį PDF formatu LT
 
 
ŠV. DOMINYKAS IR ŠV. HIACINTAS LIETUVOJE: AŠTUONI ATMINTIES ŠIMTMEČIAI
 Sud. Birutė Valečkaitė
2021  m. rugpjūčio 6  d. buvo minimas Pamokslininkų ordino įkūrėjo šv.  Dominyko (Domingo de Guzmán, de Caleruega, apie 1171/1173– 1221) mirties ir gimimo dangui 800 metų jubiliejus. Dominikonų misijų Lietuvoje pradžia ilgainiui buvo susieta su legenda apie pirmojo lenkų kilmės dominikono šv. Hiacinto (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257) apsilankymą. Abu šventieji Lietuvą pasiekė tik netiesiogiai: per savo mokinius ir jų pasakojimus, tapusius auksakalystės, tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės kūriniuose įamžintų atvaizdų pagrindu. Knygoje pristatoma aštuonis šimtmečius besitęsianti šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atminties tradicija ir jos apraiškos Lietuvoje. Tradicijos ištakos – šventųjų gyvenimo aprašymai, kuriuos papildė vėlesni pasakojimai apie vizijas ir stebuklus. Ilgainiui pagal juos susiformavę ir vietinėje dailėje paplitę šventųjų vaizdavimo tipai pristatomi šešiuose knygos skyriuose. Įsigilinti į kiekvieno skyriaus temą padeda istorikų ir menotyrininkų parengti straipsniai, pristatantys su šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atmintimi susijusių tyrimų rezultatus. 
Atsiųsti leidinį PDF formatu LT





MUZIEJAUS VEIKLĄ FINANSUOJA

Vilniaus Akivyskupija
 
 

 

Informaciniai rėmėjai

                   bernardinai.lt
         

Rėmėjai

       Domus Maria